Visada prisiminsime asociacijos pirmąjį atvykimą į mūsų namus. Viskas vyko lyg gražiausiame sapne, kai pamačiau didžiulį būrį nuoširdžiai besišypsančių žmonių... Raudoni širdelės formos balionai balto sniego fone... Šypsenos ir toks gėris visų akyse, kad net šiurpulikai bėgioja. Na o toliau... Kuo toliau,tuo gražiau. Mano mergaitė jodinėjo žirgais, glostė delfinus, kurie ją važinėjo valtele. Tikri stebuklai, atrodo ko vaikas daugiau gali norėti. Naujos pažintys su likimo draugais. Bet ne, gražiai pasakai stebuklų vis negana. Jūs visi lyg burtininkai, kuriantys stebūklus lengvu rankos mostelėjimu, pakėlėte mano vaiką lėktuvu į dangų, parodėte, kokia žemė graži iš paukščio skrydžio.

Štai ir praėjo dar vieni metai. Metai – labai turtingi įspūdžių, dovanų ir emocijų. Dukrytei Andreai jau 3 metai ir 8 mėnesiai. Po pirmosios širdies operacijos praėjo jau daugiau kaip 3 metai. Gyvename su viltim, kad ir kitos operacijos, padėsiančios mums užaugti, taip pat sėkmingai pavyks, kaip ir pirmoji. Pirmąją planinę operaciją atliko vaikų kardiochirurgas V. Lebetkevičius, kai Andreabuvo vos 4,5 mėnesio. Po baisios diagnozės: pilna atrioventrikulinė komunikacija, plaučių arterijos hipertenzija, II laipsnio lėtinis širdies nepakankamumas, šiai dienai liko tik viena rimta problemėlė – II-III laipsnio mitralinio vožtuvo nesandarumas. Esant tokiam nesandarumui, širdelė deformuojasi, didėja dešinysis prieširdis. Kas pusmetį Andreą stebi kardiologas K. Lankutis. Kiekvieną kartą važiuojant į Santariškes, labai baisu išgirsti žinią: kad jau širdelė nebegali susitvarkyti su krūviu, ir reikia paankstinti planuojamą antrą operaciją. Po kelių savaičių eilinis vizitas pas kardiologą. Prabėgo pusmetis šaltojo sezono, kurio metu šeši plaučių ligų susirgimai, kenkiantys silpnai širdelei. Esant tokiems silpniems plaučiams ir širdelei, per šį pusmetį mokiausi kaip natūraliai stiprinti ir gydyti savo brangiausios sveikatėlę. Atradau daug nuostabiai paprastų ir veiksmingų būdų, kaip išgydyti slogą ir kosuliuką be antibiotikų. Bet deja, kaip nesusirgti, tebėra ateities uždavinys.

Ką reiškia gyventi padovanotą gyvenimą? Ką reiškia pačiam vaikui penkeri metai? Penkios žvakutės ant torto ir paslaugus, bet nuolat jam keliantis nerimą ligoninės personalas? Nepažįstami, pastoviai besikeičiantys vaikai, su kuriais neleidžiama draugauti ligoninės koridoriuje, nes gali užsikrėsti jų ligomis... Ar tikrai gimtadienis ligoninėje yra didžiausia ir vaiko ilgai laukta šventė? Kai ant stalo palatoje padedamas išsvajotas tortas su žvakute ir kruopščiai sudėtos į eilutę įvairiausios vaistų dozės reiškia, kad be jų negali augti?

Turiu savo istoriją, individualią patirtį nuo pat dienos, kai atėjau į šį pasaulį: ką reiškia būti ties gyvybės ir mirties riba tiesiogine prasme? Aš visuomet kėliau klausimą „Kam pagalbos reikia labiau šiuo atveju – mažiems, augantiems vaikučiams (t.y. man) ar jų tėvams?“. Mes – gimę su širdies ydomis, nežinome, ką reiškia gyventi sveikame kūne, kai, tuo tarpu, tėvams ir artimiesiems, matyt, tenka sunkesnė užduotis – jie susiduria su nelauktu išbandymu, kuris liečia brangiausius jų gyvenimo žmones – jų mažuosius vaikus. Aš mokausi tikėti į Dievą, tikėti stebuklais, tikėti žmonija, žmoniškumu. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų sveikatos ydos, su kuriomis ateiname į šį pasaulį, nėra mediciniškai paaiškinamos.