Vieną audringą spalio naktį pasaulį išvydo mūsų labai laukta pirmagimė. Skraidėme padebesiais ir negalėjome atsidžiaugti savo naujuoju stebuklu. Mergaitė gimė stipri, tik gydytojai įtarė, kad gali būti klubo sąnario išvarža. Pasitvirtinus diagnozei, kaip mes pergyvenom, verkėm ir sielojomės... Pirmasis Faustutės pusmetis praėjo sklandžiai: svoris augo palengva, bet principingai norėjau maitinti pati, tai niekas į mažą svorį nekreipė dėmesio. Kaip ir visi tėveliai, dukrytę reguliariai parodydavom neurologui, kardiologui, ortopedui (kadangi turėjom klubo sąnario išvaržą).

Kardiologė pakartotinę apžiūrą buvo paskyrusi, kai Faustutei sueis pusė metų. Pamenu, kad net nesulaukę pusmečio, apsilankėme pas gydytoją. Buvome girdėję apie širdies ūžesėlius, kuriuos danžiausiai visi vaikai išauga. Kardiologė apžiūrėjo Faustutę ir pasakė: "nesandarus mitralinis vožtuvas". Tolesni gydytojos žodžiai buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: "reikalinga operacija". Kaip? Kodėl? Iš kur? Kodėl mums? Iš pradžių nebuvo ašarų, slapta tikėjome, kad čia kažkoks nesusipratimas, klaida. Raminome save, kad nuvažiuosime į Vilnių ir ten tikrai neras jokio vožtuvo nesandarumo, o mes laimingi grįšime namo. Deja, vilniečiai gydytojai tik patvirtino diagnozę. Jie braižė širdeles, rodė, kur mūsų mergytės silpnoji vieta. O mes, lyg už šiaudo, vis kabinomės: ar tikrai, kaip taip gali būti, ar tikrai reikalinga operacija? Pamenu, kad mane nuramino gydytojos žodžiai: "jei mano šeimoje taip atsitiktų, aš daryčiau tą patį - operaciją, kad vaikas toliau galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą".

Operacija praėjo sėkmingai, liko pirmo antro laipsnio vožtuvo nesandarumas. Iš pradžių ilgai pergyvenome: ar dukrytei neskauda širdelės, ką ji gali daryti, ko negali. Galiausiai pamatėme, kad iš tiesų galime gyventi normalų gyvenimą: dūkti, šėlti, keliauti, skraidyti. Šiais metais Faustutė išėjo į pirmą klasę. Be gausos būrelių mūsų mergina dar panoro lankyti ir šokius. Sukome galvas, ar nebus mūsų širdukei per didelis krūvis, juk žinome, kad sporto čempione jai nelemta būti. Bet vis prisimenu gydytojos žodžius, kad po operacijos jūsų vaikas galės gyventi pilnavertį gyvenimą. Ir mes tuom tikim. Todėl Faustutė patenkinta šoka su kitais vaikais. Be abejo, esame įspėję visus mokytojus apie dukrytės širdies ydą.

O ateitis? Ji bauginanti. Gydytojai nenori prognozuoti ir burti ateities. Žinome, kad gali būti reikalinga pakartotina operacija ar dirbtinis širdies vožtuvas. Bet labai labai norime tikėti, kad lemtis bus mums gailestinga...