Šiandien ta diena, kai aš pagaliau apsisprendžiau parašyti mūsų šeimos, mūsų vaiko istoriją. Prisimenu viską lyg tai būtų atsitikę vakar... Pasidalinu mūsų išbandymais, kaip žengėm labai netvirtais žingsniais, nedrąsiai, sunkiai...

Nėštumas buvo nekomplikuotas, bet dėl staigiai padidėjusio pilvo, kuris kėlė daug nepatogumų ne tik man, bet ir jame besivystančiam vaikui, apsilankiau Antakalnio klinikų prenatalinės diagnostikos kabinete. Gydytojai iš karto nepatiko didelis pilvas,  buvo 7 nėštumo mėnuo, o atrodė, kad jau laikas gimdyti... Apžiūros metu nustatė, kad vaikas yra nemažas ir  padidėjęs vandenų kiekis... su vaikiuku viskas buvo gerai. Tada sužinojau, kad gimdyti pačiai man neleis ir gydytoja  preliminariai paskyrė gimdymo datą. Buvo skaudu, nes pirmą vaiką gimdžiau pati ir Cezaro pjūvio bijojau. Tikėjausi, kad viskas dar susitvarkys savaime - ir man, ir vaikui viskas bus gerai...bet taip neatsitiko. Lauktas vaikas, lauktas sūnelis, broliukas, anūkas ir proanūkis atėjo į šį pasaulį  2010 m. vasario mėn. 26d. po Cezario pjūvio operacijos. Gimė didelis berniukas 3,940 kg, 52 cm ūgio, gražus, tamsiaplaukis  storuliukas. Tik valgė mažai, lyginant su pirmu vaiku, pirmom parom pasirodė šiek tiek vangus... Gydytojai pasakė, kad sveikas, tik perdaug svoriuko numetė, parekomendavo dažniau  maitinti. O 4 parą po gimdymo išleido namučio sveiką vaiką ir laimingą mamytę! Dukrytė nuo broliuko nenuleisdavo akių. Mūsų džiaugsmui nebuvo nei galo, nei krašto...

Viskas prasidėjo kiek vėliau... Maždaug po 3 savaičių labai sunerimom dėl keisto sūnaus kvėpavimo ir iškvietėm į namus apylinkės gydytoją. Plaučių uždegimas, siuntimas į Santariškių vaikų ligoninę. Po 4 dienų gydymo būklė pablogėjo, antibiotikai nepadėjo ir tik širdies echoskopija viską sustatė į savo vietas, bei apvertė mūsų gyvenimą aukštyn kojom... Diagnozė: Tetrada Fallot. Neprisimenu kaip grįžau į palatą, kaip pranešiau apie tai vyrui, tiesiog nieko negalėjau suprasti... Iki Šv. Velykų tais metais buvo likusios dvi dienos ir mus paliko dar 4-iom dienom Vaikų ligoninėje. O jau kitą dieną, pablogėjus mūsų vaikiuko savijautai, staigiai reanimavo, intubavo ir perkėlė į širdies reanimaciją, kur toliau ir gydė. Reanimacijoje kartu su vyru nepraleidom nei vieno lankymo, kiekvieną kartą skaitėm mažiukui jo per mėnesį namuose pamėgtus eilėraštukus, pasakojome apie namus, apie tai, kaip mes laukiam jo šypsenėlių, sakėm, kad sesė labai pasiilgo, pasakojom jam koks gražus pavasaris už lango ir apie artėjančios vasaros linksmybes. Išeidama pasilenkdavau jo pabučiuoti ir su ašarom akyse, begaliniu skausmu širdyje ir didžiuliu tikėjimu prašiau jo laikytis, nepasiduoti ir sulaukti mūsų kito apsilankymo.  Tačiau plaučių uždegimai keitė vienas kitą, vaikas buvo visiškai nusilpęs.

Po to ilgos dienos skyriuje, dukrytės skambučiai vakarais, kai verkėm abi ir negalėjau jai išsamiai paaiškinti, kodėl manęs ir broliuko nėra šalia jos. Tiesiog sakiau, kad taip reikia, kad sugrįžtumėm kartu su mažiuku ir prašiau šiek tiek palaukti ir nusišypsoti.

Atėjo laikas rimtiems tyrimams: kompiuterinės tomografijos rezultatai nuliūdino ne tik mus, bet ir pačius gydytojus, yda daug sudėtingesnė, nei visi tikėjomės, reikėjo širdies zondavimo. Zondavimo rezultatai mus pribloškė: vaikas neturi plaučių arterijos ir gyvybę jam išsaugo kitos širdies ydos: didelis AAL, SPD, PPD. Paaiškėjo ir plaučių uždegimų priežastis: plaučius apkrauna kraujotaka iš aortos. Skyriuje po zondavimo išbuvome vos porą valandų, sūnelis pradėjo sunkiai alsuoti ir alpti, į reanimaciją bėgom laiptais su gydytoju ir sesele, aš bėgau ant rankų laikydama nualpusį, nekvėpuojantį vaiką. Labai dėkinga gydytojui iš suaugusiųjų skyriaus, kuris lydėjo-bėgo kartu į reanimaciją. Reanimacijoje būklė blogėjo kasdien... iki kritinės. Kai laukimas tapo prilyginamas pabaigai, buvo priimtas sprendimas operuoti. Dėkojame auksiniam žmogui, chirurgui V.Taručiui, kad atidėjo savo atostogas dėl mūsų vaiko gyvybės (planuose buvo operuoti po savaitės, bet buvo akivaizdu, kad tos savaitės neturime...).  Operacija truko 11 valandų, iš jų 5 valandas buvo stabdomas kraujavimas, kurio metu vaikui buvo perpiltas beveik visas kraujukas. Mažiukas, mūsų ežiukas, varliukas, kačiukas didvyriškai atlaikė sunkumus, priėmė ir naują kraujuką, ir įdėtą proteziuką plaučių arterijai suformuoti. Dalinė korekcija padaryta, reikėjo augti ir ruoštis kitai operacijai. 
Turėjome ir kitų lydinčių susirgimų, kurie labai vargino ir jų gydymą tęsėme Vaikų ligoninės intensyvios terapijos skyriuje (reanimacijoje). Tai buvo baisūs dusulio priepuoliai, kurių metų vaikas alpo, juos gydyti gavome inhaliuojamų vaistų, o refliukso gydymui  vaistukų milteliais, visus kitus vaistukus širdies veiklai palaikyti vartojome pagal nurodymus.

Eilinis zondavimas po 3 mėnesių  parodė, kad kitas etapas ne už kalnų, o tiksliau po 2 mėnesių. Operacija padaryta 2011-01-26, kai mums suėjo 11 mėnesių. Šį kartą viskas praėjo sklandžiai. Smūgio sulaukėm, kai atėjom lankyti po operacijos vakare ir pamatėm, kad mūsų mažiukas vėl atkeliauja iš operacinės. Prasidėjo kraujavimas ir jį teko stabdyti dar kartą operuojant... Randai gijo labai ilgai.  Bet dabar turime dirbtinį vožtuvą ir V.Taručio suformuotą plaučių arteriją, užlopytus SPD ir PPD. Lankomės pas pulmonologą dėl retai pasikartojančių lengvo dusulio priepoliukų, gydytoja įtaria, kad tai gali būti bronchines astmos reiškiniai, tačiau kol vaikas mažas labai sunku tai nustatyti.

Gražiai augame, gerai valgome (tik dėl refliukso, laikomės griežtos dietos) ir džiaugiamės kiekviena mums duota akimirka su mūsų vaikais. Stengiamės apie tolimą ateitį negalvoti ir nieko neplanuoti, sūneliui reikės dar operacijų... džiugina tik tai, kad vaikas bus paaugęs, sustiprėjęs... Šiandienai visais įmanomais ir neįmanomais būdais iškovojome pergalę prieš didžiulę baimę prarasti vaiką, prieš širdies ydą… Esame laimingi, kad mūsų šalyje turime tokius gydytojus, chirurgus, reanimatologus, kurių rankom, žiniom, patirčiai galime patikėti savo brangenybes...

Nuoširdus ačiū K.Lankučiui, R.Sudiekienei, V.Taručiui, V.Lebedkevičiui, K.Versockui, R.Klimaševskajai, A.Bliudžiūtei, S.Čibirui ir visiems kas dalelę savo darbo įdėjo į mūsų vaiką, visiems, kurių dėka mes šiandien pažįstame spalvingą pasaulį su savo vaikiuku...

Ačiū...

Vladislavo mama