Vaiko Širdies Asociacija padovanojo vaikų svajonei sparnus ir padėjo jiems patiems pakilti nuo žemės. Rugpjūčio 24d. sulaukėme palankaus dangaus mūsų svajonei išsipildyti ir kilome oro balionu iš Kartenos aerodromo. Šią svajonę įgyvendinome bendrovės „Kauno grūdai“ dėka, taip pat mums padėjo nuostabūs oreiviai: Tomas Fiodorovas, Vytautas Rudžianskas ir Giedrė Lukšaitė.

Mažieji širdukai, kam nestigo drąsos, kilo maždaug į 50 metrų aukštį, kur su šypsenomis veiduose nužvelgė dangų, apylinkes bei mojavo ant žemės likusiems širdukams. Kai kuriuos vaikučius šiek tiek gąsdino šnypščianti ugnis, tačiau tai nenumalšino noro pakilti aukštyn ir pažinti, ką reiškia skristi. Balionas kilo ir leidosi, kol visi vaikučiai buvo paskraidinti ir laimingi dalijosi įspūdžiais. Tad ir visiems VŠA savanoriams buvo smagu dalintis šypsenomis, dėkoti ramiam vakaro dangui ir džiaugtis tuo, jog galėjome suteikti malonių emocijų mažiesiems bei praskaidrinti jų kasdienybę. Į ilgąjį skrydį oro balionu kilo penkios VŠA savanorės: Mantė Lidikauskaitė, Daiva Jonauskienė, Inga Zubernienė, Jurgita Kikalienė ir Jūratė Petrauskaitė. Kaip lėmė lengvas vakaro vėjelis, pakilome Į 500 metrų aukštį ir nuskridome apie 25 kilometrus į Grūšlaukės pusę. Nejautėme nei pakilimo, nei aukščio baimės, nes danguje radome tokią ramybę, kokią turbūt patiria patys angelai. Žiūrint į žemę iš aukštai, rodos, niekas niekur neskuba, mašinos nevažiuoja, o graži gamta harmoningai dera su mūsų vakaro nuotaika. Turbūt pakilome taip aukštai, jog visos sunkios mintys liko ten kyboti ant žemės ir leido mums gėrėtis ramybe. Nužvelgėme Minijos vingius, miškus, kurie tarsi kilimai iškloja didelius Žemaitijos plotus, o žalmargės karvutės mūsų akims atrodė lyg dalmantinai, besiganantys žalioje vejoje.

Ramiai pakilę ir pasigėrėję vaizdais po maždaug 40min. ramiai nusileidome netoli Grūšlaukės, kur mūsų jau laukė ant žemės likusi VŠA komanda bei oreiviai. Skrydžio dalyvės, išklausiusios pasakojimo apie oreivystės istoriją, padėkojusios balionui už sėkmingą skrydį, buvo pakrikštytos kaip oreivės, joms buvo suteikti vardai. Buvome be galo dėkingi oreiviams už nuoširdumą, paprastumą ir pagalbą pildant širdukų svajonę.

Vakaro pabaigoje oreivis Vytautas Rudžianskas mums prasitarė, jog nuo šiol dangus visiškai priklauso mums (kai esame oro balione), tad su pakylėjimu užbaigėme vakarą Kartenos aerodrome ir išsiskirstėme, o įspūdžiai neleido nei ramiai miegoti, nei nesišypsoti kitą dieną. Mes suteikėme VŠA širdukams, nariams ir naujoms idėjoms sparnus.