Miega mano princesė. Gera širdy pasidaro, kai pažiūriu į ją miegančią...vis dar nesitiki, kad esu - MAMA. Malonu pasvajoti, kaip atėjus pavasariui, vasarai lysime į lauką, maudysimės, išdykausime... Tik vėliau pasidaro liūdna... O ar turiu teisės svajoti apie mūsų gražuolės ateitį - kai nežinia ar ji bus.....

O viskas prasidėjo kaip ir daugumai mamų... Planavom planavom savo mažylį, mama jau po kelių mėnesių bandymo buvo praradusi viltį, kad kada nors pastos, kai tiesiog vieną mėnesį eilinį šimtąjį kartą nusipirkus nėštumo testą, jis buvo BEVEIK teigiamas. Beveik reiškia, kad viena juostelė kaip visada buvo ryški, o kita vos matėsi - BET MATĖSI. Iškart nubėgau pas gydytoją, bet ji nieko negalėjo tiksliai pasakyti. GAL....apsipyliau ašarom, tai aš būsiu mama ar ne? Artėjo Kalėdos, negi nebus stebuklo? Kažkas širdy kirbėjo, kad vis dėlto laukiuosi...vyras taip pat manė. Po Naujųjų nuėjau pas kitą gydytoją, ji iškart patvirtino, kad laukiuosi... VALIO! Tada laukė devyni mėnesiai laukimo ir nerimo...kas gims?...ar būsiu gera mama? ar būsim geri tėvai? Nėštumas buvo super lengvas: jokio pykinimo, valgiau viską, svoris augo normaliai - jaučiausi super, tik nelemtą balandį, per Velykas susirgau plaučių uždegimu: temperatūra, antibiotikai, bet daktarė nuramino, kad kūdikiui bus viskas gerai, nes jis jau didelis....Turėjau gimdyti vasaros pabaigoje, tad visą vasarą atostogavau - ar gali būt geresnis neštumas? Iki pat galo nežinojau kas gims...man atrodė, kad laukiuosi berniuko, o tėvelis sakė, kad bus mergytė. Buvom sugalvoję abiem vardus: mergytei VILTĖ, o berniukui- NOJUS. Laukiau TOS dienos.....Sekmadienis, 08.31d. vakare jaučiu, kad kažkas ne taip, užeina skausmai. TAI TIKRIAUSIAI SĄRĖMIAI. Prašau vyro nuvežti į ligoninę, nes mūsų mieste jos nėra. Nuvažiavom. Atsidarymas nedidelis...Vyrui liepiu važiuoti namo, juk nieko nevyksta. Lieku nakčiai viena. Daktarai patarė nusnūsti, bet aš negaliu, man skauda, vaikštau po palatą, nes negaliu užmigti. Ryte sesutė ateina, sako, kad ryte pagimdysiu. OGO - neskambinu niekam, nesakau, pagimdysiu ir padarysiu staigmeną. Prasideda....9.32 PAGIMDAU: juodučiais plaukučiais, gražuolę dukrytę. Man ji tokia didelė atrodė, tokia graži - rėkiau visiem šitą naujieną. Daktarai mane tvarkė, o aš visiem skambinau, kad pagaliau esu mama, kad viskas gerai. Buvau tiesiog išprotėjus iš laimės.

BET IŠ TIKRO - porą valandų praėjo, ji gulėjo ant mano krūtinės. Tada vėl atėjo, paėmė mažylę, mane nuvežė į palatą. Aš vis laukiu kada man ją atneš - ateina gydytoja vaikų... nieko neprisimenu, tik įstrigę žodžiai - MĖLYNA, NEKVĖPUOJA, TRŪKUSI PLIAURA APIE PLAUČIUS, VAŽIUOJA REANIMOBILIS IŠ VILNIAUS - Į REANIMACIJĄ VEŠ MANO PRINCESĘ. Prašau nuvesti prie mergytes, pati vos paeinu, kai pamatau – raudu: tokia mažytė, o laideliais apkarstyta, nosytėn vamzdeliai įkišti...klausiu ar yra VILTIES? Daktarė nežino. Atvažiuoja reanimobilis ir ją išsiveža... Aš lieku viena, nes manęs nepaleidžia...Liepia būti tris dienas ligoninėj, juk vis tiek negalėsiu būt ilgai reanimacijoj...TĖTIS VERKIA. MAMA VERKIA. Aš vis skambinu, kaip ten ji... Mane ramina, kad lyg geriau. Tėtis sekančią dieną nuvažiuoja į reanimaciją, jam aiškina, kad gal išsikapstys. Taip slenka trys ilgos dienos. Viltei GĖRĖJA. Ketvirtąją dieną jau keliauja mano mažylė į skyrių, nes pavojaus gyvybei nėra, aš guluosi su ja į skyrių - keista vėl paimti vaiką ant rankų.
Mums jau savaitė: būklė gėrėja, jau valgom pačios, be zonduko, vaistukų pamažino, tik deguonį vis dar pučia, nes ji mėlynuoja. Bet taip buvo neilgai. PO SAVAITĖS MUMS PABLOGĖJO. Viltė visiškai pati nenorėjo valgyt, vis mažyn mažyn. Tada vėl tyrimai, echoskopai, daktarų konsiliumai. Aš vėl verkiu, gaila vaiko...Randa PIRMINĘ PLAUTINĘ HIPERTENZIJĄ, man paaiškina, kad tai rimta liga, bet nemirtina, aš tada nusiraminau.   

Vėl naujų vaistų išrašė, vėl turėjom įsistatyti zondą, nes vaikas nevalgė... Ir viskas nuo pradžių. Mums nieko neleido – pirmą kartą vaiką su seselėmis numaudėm, kai jai buvo daugiau nei mėnuo.

Taip ėjo laikas. Vaikas po truputį pradėjo valgyti, po truputį, bet vis pati, kitą dalį suzonduodavau. Mus išleisdavo į lauką, į parką .Nusiraminau, apsipratau GYVENTI ligoninėje, bet neilgam...Po mėnesio gulėjimo ligoninėj, mums vėl echoskopą rimtesnį padarė ir nustatė, kad nieko mums negerėja, kad geriami vaistai neduoda jokio efekto. Tada atskleidė daktarai man PASLAPTĮ, kad Viltei labai blogai, kad gali MIRTI. Galvojau išprotėsiu. Nežinojau ko griebtis. Pakrikštijom savo princese: paprastai, be iškilmių, čia vietoj-ligoninėj.

Ir vėl vaistų begalės. Viltė nors jau trupučiuką pati valgė, visiškai nebeėmė pienuko, vėl visas maistas tik zonduku. Daktarai tai paaiškino, kad taip yra dėl mūsų ligos ir vaistų kiekio. Echoskopai prasidėjo kas savaitę. Kažkas padeda - mums gerėja. Krenta tas baisusis spaudimas.

2.5 mėn. praleidę ligoninėj, pagaliau važiuojam namo, net pamiršau kaip jie atrodo... VĖL VISA ŠEIMA KARTU. Išmokau statyti zonduką, todėl ir paleido, kaip toliau bus, neaišku....Vaistus gersim toliau. Daktarai nieko nežada, nes nežino, kodėl mums atsirado ta hipertenzija, nežino priežasties...

Ir vėl vaistų begalės. Viltė nors jau trupučiuką pati valgė, visiškai nebeėmė pienuko, vėl visas maistas tik zonduku. Daktarai tai paaiškino, kad taip yra dėl mūsų ligos ir vaistų kiekio. Echoskopai prasidėjo kas savaitę. Kažkas padeda - mums gerėja. Krenta tas baisusis spaudimas. 

2.5 mėn. praleidę ligoninėj, pagaliau važiuojam namo, net pamiršau kaip jie atrodo... VĖL VISA ŠEIMA KARTU. Išmokau statyti zonduką, todėl ir paleido, kaip toliau bus, neaišku....Vaistus gersim toliau. Daktarai nieko nežada, nes nežino, kodėl mums atsirado ta hipertenzija, nežino priežasties...

Dabar mums jau šeši mėnesiai. Prieš du mėnesius ištraukiau zonduką, bandom pačios valgyti. KOŠYTES...mažai, bet vis pačios. Kalasi pirmieji dantukai. Mokomės po truputį sėdėti... Vaistukų kol kas geriam tiek pat, kas mėnesį važiuojam pas gydytojus konsultacijai... Dukrytė nuostabi, labai rami. Kai grįžome iš ligoninės buvo labai sunku, nes vis skaičiuodavom su tėveliu kaip VILTĖ kvėpuoja. Ir ar kvėpuoja. Mūsų kvėpavimas labai dažnas. Ir nemažėja. Vadinas dar kažko gydytojai nepastebi, bet vis bando, tai vieną, tai kitą vaistuką didindami...Po kelių dienų ruošimės važiuoti į Santariškes-ZONDUOTIS. Baisu. Bet jei daktaram reikia šio tyrimo... 

Bijau svajoti apie ateitį, nes nežinau kaip bus, ar mes ją turime, nes ir daktarai man nieko negali pasakyti.... O taip norisi tiesiog PASVAJOTI.... 

Mamytė Neringa