Kai sužinojau Viktorijos diagnozę žemė slydo iš po kojų. Sunku buvo patikėti. Tą minutę atrodė, kad žlugo visos mano svajonės – mano vaikas bus kitoks. Aš moku gydyti kūną, bet nežinau, kaip padėti sielai. Gyvenimas apsisuko 180 laipsnių kampu. Galvojau, kad gydytojai apsiriko. Tai gali būti kitiems, bet ne mano vaikui.

Paskui ieškojau kaltųjų. Kaltinau ir save, nors nėštumas buvo puikiausias iš trijų mano nėštumų (šeimoje auga dar du vaikai). Keikiau savo darbą, kad dirbu kenksmingomis sąlygomis. Buvo laikotarpis, kai labai savęs gailėjau. Reikėjo nueiti ilgą psichologinį kelią, kad galėčiau susitaikyti, priimti šią žinią ir pradėti veikti. Pradėjau ieškoti bet kokios informacijos apie autizmą. Internete skaičiau viską, ką tik rasdavau parašyta apie šią ligą, studijavau tėvų forumus, sėmiausi iš jų patirties. Bet reikėjo specialisto pagalbos, kuris padėtų viską sudėlioti į savo vietas. Mano maldos buvo išklausytos. Sužinojau, kad dieta be glitimo ir kazeino gali palengvinti Viktorijos būklę. Prasidėjo naujas etapas. Sudariau leidžiamų ir draudžiamų produktų sąrašą. Jis padėtas, kad matytų visi namiškiai. Parduotuvėje ilgai studijavau produktų sudėtį – pasidarau maisto ekspertė. Kartais Viktorijos isterijos priepuoliai buvo nebevaldomi. Sunku buvo sulaikyti ašaras, bet tai buvo gera žinia – organizmas valosi, atsikrato jam nuodingų medžiagų.

Mano mažylė tapo ramesnė, nėra isterijos priepuolių. Jau mačiau, kad vaikas tikrai mane girdi. Gavome siuntimą į logopedinį darželį. Mano vaikas sulaukė profesionalų pagalbos. Aš labai jiems dėkinga. Dabar patys gražiausi garsai pasaulyje – tai mano dukters čiauškėjimas. Tik nesustok, vaikeli, aš labai noriu klausytis šitos muzikos.

Sunku pradėti kovoti su liga, kai tu esi vienas ir nežinai, nuo ko pradėti. Štai todėl labai apsidžiaugiau, kad pirmoji „Viktorijos istorija“ padėjo vieno berniuko mamai surasti mane. Džiugu, kad aš galiu jai patarti, palaikyti sunkia minutę ir pagelbėti. Sunku būti vienai kovotojai, o kai jau dviese – sulauki ir palaikymo, ir supratimo.