Metus ir aštuonis mėnesius gyvenome nuostabų, pilną vaikiškų potyrių ir džiaugsmų gyvenimą. Ir staiga, 2010 metų spalio 21 dieną, kaip perkūnas iš giedro dangaus nukritusi diagnozė apvertė visą mūsų gyvenimą aukštyn kojomis. Dukrytei Ugnei nustatyta širdies yda – Plautinė hipertenzija.PPD II° TV nesandarumas. ŠN C STADIJA. F kl. Lėtinė hipoksemija. Išgirdę diagnozę, mes su vyru pasijutome tarytum mus kažkas smaugtų, negalėjom pratarti ne žodžio, o ašaros bėgo upeliu. Tik mintyse klausiau: "Dieve, kodėl, už ką mums taip?..." Juk mes Tau jau vieną savo kūdikį paaukojom (trečią leliuką buvom palaidoję vos prieš 4 mėn.). Už ką mus taip baudi? Kojos linko per kelius, o kūnas pats ėmė kratytis. Bet pasižiūrėjus į reanimacijos palatoje gulinčią bejėgę dukrytę, kuri buvo prijungta prie įvairiausių aparatų ir šlangučių, prisiekiau sau, kad aš būsiu stipri ir kovosiu su vėjo malūnais, paaukosiu visą save, bet mūsų mažylė GYVENS.

Mūsų tikėjimo, maldų, kurios truko kiauras naktis ir nuostabiausių gydytojų dėka išplėšusių ją iš mirties gniaužtų, mūsų mažasis angeliukas bent jau kol kas turi galimybę džiaugtis nors ir daug sunkesniu, bet vaikišku ir spalvotu gyvenimu. Begalinis AČIŪ gyd. Ritai Sudikienei už galimybę toliau pažinti gyvenimo džiaugsmą. Už tai, kad galime gėrėtis Ugnytės piešiniais,jos įsakinėjimais ir kiekviena nors ir kartais labai labai sunkia akimirka, bet kartu su Ja...

Tėveliai - tikėkite ir galbūt gyvenimas vėl jumis patikės...

Indrė Zagorskienė