Nėštumas buvo sklandus, nuolat buvau gydytojų priežiūroje, lankiausi pas genetikus, o prieš pat gimdymą gimdymo namuose gydytojai mane net drąsino, sakydami kad ,,skyriuje gims čempionas, bus labai stiprus vaikas“. Iki gimimo vaikui nerinkome vardo. Žinojome tik, kad į pasaulį ateina mergytė. Niekas nė neįtarėme, kad per keletą valandų gali visiškai  pasikeisti įprastas ir ramus gyvenimas. Netikėtai. Be perspėjimo. Be pasiruošimo. Nė nenumaniau, kad gimus kūdikiui staiga spalvos praras spalvas ir  kad žemė atsivers po kojom.

Praėjo maždaug 7 valandos po gimdymo, kai aš sužinojau apie ką tik gimusios dukters sunkią ligą ir kritišką jos būklę. Ji gimė su įgimta širdies yda – Tetrada Fallot su kritine plaučių arterijos stenoze, plaučių arterijos šakų hipoplazija, aortos lanko šakų atsišakojimo anomalija, skilvelių pertvaros defektas, atviras arterinis latakas, kritinė hipoksemija... Būklė buvo tokia kritiška, kad gydytojai vilties nebedavė. Net nebebuvo jokios prasmės galvoti apie vardą...

Atėjusi gydytoja pirmąkart apžiūrėti naujagimę iškart įtarė kažką negera, nes mergaitė buvo melsva. Staiga sugriebusi mano vaiką ji išbėgo iš palatos, sakydama kad tuoj sugrįš. Tarsi vagystė vidury baltos dienos... Tą akimirką nespėjau susigaudyti, nieko nespėjau suprast, bet tikėjau, kad viskas bus gerai. Netrukus į palatą įėjusi slaugytoja paklausė, ar mano vaikelis yra tas, kuris prie mirties, su įgimta širdies yda? Skubėdama liepė man pasirašyti sutikimą operacijai, nes dukrą būtina vežti į VUL Santariškių klinikas. Ten jos jau lauks širdies chirurgai, kardiologai. Matėsi, kad moteris labai skubėjo ir jaudinosi. Pirmoji mano reakcija buvo neigimas. Absoliutus įsitikinimas, kad ji kažką sumaišė. Aš jai pasakiau, kad mano mergaitę gydytoja tuoj parneš ir kad ji, slaugytoja, galbūt suklydo ir įėjo ne į tą palatą. ,,Mano mergaitė sveika, mes visą naktį praleidome kartu, aš ją jau porą kartų maitinau. Tai trečias vaikas mūsų šeimoje ir aš suprantu, žinau, kad ji normali, sveika ir kaip jūs galite kalbėti apie mirtį?“- taip sakydama aš buvau tikra, jog moteris apsiriko. Tačiau ji neklydo. Mano mažylę žaibišku greičiu išvežė į sostinę. Niekas neleido man važiuoti kartu, nes gimdyvė pirmąją parą privalo būti gimdymo namuose. Net nespėjau jos pabučiuoti ir atsisveikinti. Kaip gali išvežti mano vaiką vieną? Be manęs. Kas gali man padėti? Kas gali padėti bejėgiui mano kūdikiui? Kaip reikės gyventi toliau? Tarsi pavogė man ją iš gyvenimo. Kažkokia neteisybė. Spengianti tyla. Beprasmybė. Aš nieko negaliu padaryti, niekuo nebegaliu jai padėti. Nuo manęs niekas nepriklauso. Tuščia vaikiška lovelė palatoje tuo metu labai daug ką man sakė...

Iki šiol sunku prisiminti, ką reikėjo iškentėti vaikui, ką patys kartu su ja kentėjome ir kiek pastangų įdėjo medikai, kurių dėka mes turime savo mažytę Romą Teresę.

Mano mergaitei jau greit sueis keturi, yra atliktos keturios labai sudėtingos širdies operacijos, keturi zondavimai, netrukus zonduos dar kartą. Operavo ją pirmąją gimimo parą, antrąją parą zondavo, abu kartus – nesėkmingai, po dviejų savaičių – vėl operacija, septynių mėnesių – trečia širdies operacija... Ir ateityje mūsų dar laukia labai sunkūs išbandymai. Žinau, kad be operacijų mes neužaugsime.

Bet šiandien aš jau galiu padrąsinti kitus. Dabar aš jau žinau, kad VUL Santariškių klinikose vyksta stebuklai, kad čia dovanojamas vaikams gyvenimas. Be to dar žinau, kad niekada niekada nebeprarasiu vilties. Ir dalinsiuos ta viltimi su kitais.

Begalinė ir beribė padėka  medikams už tai, kad mūsų vaikų širdys plaka kaip nauji laikrodukai.

Daiva Jonauskienė

Kartena