Rusnytė mūsų šeimoje buvo labai lauktas ir išsvajotas vaikas. Jau antrame nėštumo mėnesyje, jai buvo išrinktas Rusnės vardas, toks žemaitiškas ir tvirtas. Kai ji gimė, į mūsų šeima atėjo džiaugsmas, tuo pačiu ir nerimas, bet visus tuos dalykus stūmiau tolyn nuo savęs. Sekantį rytą, po apžiūros medikai man jos nesugrąžino, tvirtindami jog mergaitei kažkas negerai. Įtardami širdies yda, ją hospitalizavo į Vilniaus Santariškių klinikas. Ten buvo patvirtinta siaubinga diagnozė, jog mergytei itin sunki širdies yda, ir bus reikalingos trys operacijos.

Pirmoji operacija buvo kritinė, nes jai tebuvo keturios paros, išlydėjome su iš skausmo klykiančiom širdim į operacine savo mažyte, bet viduj jaučiau jog viskas bus gerai. Visa operacijos laikotarpį rankoje laikiau jos apyrankę, kuria gavo vos tik gimus, tokiu būdu palaikydama ryšį su ja. Ir ka gi, mano mažiukė išgyveno, stebuklas įvyko. Antrasis etapas mūsų laukė po 8 mėnesių, vėl prisiminėm tai kas buvo prieš tai, išgyvenimai buvo stiprūs ir skausmingi. Mergyte palydėjau iki operacinės, ant kaktukės padariau kryžiuko ženklą, pabučiavau, ir ašarojančia širdimi laukiau kada vėl baigsis tas košmaras. Ir jis baigėsi.. Mažiukė pas mane sugrįžo po savaitėlės, visa išvargus ir pikta, bet tryško noru gyventi, šypsotis. Gijimas buvo skausmingas, kamavo pilvuko skausmai, viduriavom vandenuku, bet įveikėm ir tai, bei su šypsenom gryžom namučio, augti, džiaugtis vaikyste, bei pasitikti trečiojo etapo. Laikas iki šio etapo atėjo labai greitai, 4 metai prabėgo labai greitai. Aukštas hemoglobinas išgąsdinęs gydytoją, privertė paankstinti šiek tiek mūsų operacija. Prieš tai atliko zondavimą, bei mėnesiui paleido į namus gydytis vaistukais. Mėnesis prabėgo žaibo greitumu, ir vėl mes skyriuje. Operacijos ilgai laukti nereikėjo, jau kita diena palydėjau mergaitę į nelengva kelionę. Mums buvo atlikta fonteno operacija, kuri vėl praėjo sėkmingai, įėjęs besišypsantis chirurgas nuramino mano širdį, nors nerimo neužgesino, bet supratau jog viskas buvo sklandu. Kartais man sunku suvokti, ką turi iškęsti vaikas, bet kai matau jo spindinčias akis, man klausimų nebelieka, jie viska perneša kitaip, jie kupini vaikystės, naivumo. 

Be galo esu dėkinga mus gydantiems medikams, kurie su dideliu atsakingumu, profesionalumu prižiūri mūsų ir visų vaikų būkle. Manau čia ta vieta kur vyksta stebuklai, kur gimsta tikėjimas, viltis. Už vaiko šypsena aš dėkinga esu mūsų chirurgui V.Taručiui, gydytojui K.Lankučiui, reanimacijos personalui, kurie taip mokėjo užsiimti su mano mergaite, bei visoms sesutėms, kurios taip rūpestingai gelbėjo iškilusias problemas. Šiandien mes šypsomės, žaidžiam, bėgiojam, o ateitis manau bus palanki, nes į gyvenimą neįsileidžiam liūdesio.

Daug daug sveikatėlės bei vilties mūsų širdukams bei jų šeimoms!