Vaikas – tai Dievo dovana, kurio neatstos jokie turtai. Tikrai taip. Kai sužinojau, kad laukiuosi, labai apsidžiaugiau, žinoma ir vyro veide suspindo begalinis džiaugsmas. Dažnai ėjau pas gydytoją tikrintis kaip mažylis auga.

Nėštumas į pabaigą, viskas klostėsi gerai... Ir netikėtai keistai pasijutau. Ir tai tęsėsi vieną savaitę, antrą. Nuėjau pas gydytoją pasitikrint. Pasirodo, kad man padidėjo kepenų fermentai, buvau išsiųsta gultis  į Kauno klinikas. Ten jokių tyrimų nedarė, tik gėriau vaistus ir tiesiog gulėjau, o pagulėt gi galima ir namie. Šiaip esu iš tų ramesnių moterų, bet tąkart pasakiau gydytojai, kad namie galiu vaistus gert, jie manęs nenorėjo išleist, gimda susitraukinėjo, bijojo, kad anksčiau laiko nepagimdyčiau. Tą dieną nusivedė echoskopuot. Išsigandau, kai gydytojai ėmė rinktis, nesupratau kas darosi, galiausiai visi išėjome iš kabineto ir rezidentė tarė: TIKSLIAI NEGALIME PASAKYT, NES VAIKAS DAR NEGIMĘS, MANOME, KAD JŪSŲ VAIKUI YRA KAIRIOSIOS ŠIRDIES HIPOPLAZIJOS SINDROMAS... Nieko nesupratusi paprašiau, kad paaiškintų. Tada man pasakė, jog vaiko kairysis širdies skilvelis neišsivystęs, reikalingos trys širdies operacijos. Man šokas, skambinu vyrui, bandau viską papasakot, ašaros bėga, negaliu nusiramint. Iki gimdymo likę tik porą savaičių, o aš sužinau tokią baisią žinią.

Mane išleido namo, ir liepė 39 nėštumo savaitę važiuot iškart į Vilnių (Santariškes), nes Kaunas neturi spec. aparatų. 39 nėštumo savaitę nuvykom su vyru į Vilnių, ten patikslino, jog vaikui tikrai neišsivystęs kairysis skilvelis. Ką gi, paguldė į palatą, porą dienų pagulėjau ir prasidėjo gimdymas. Kai pagimdžiau, vaiko net nemačiau, staigiai pasvėrė, išmatavo ir išnešė. Tik mama mamą gali suprast, koks didelis skausmas, kai negali džiaugsmo ant rankų paimt. Vaikui pradėjo blogėt tą pačią dieną, o jį pamačiau tik kitą dieną, prieš vežant operuot. Gydytojas pasakė, jei paskambinsim, vadinasi, nepavyko operacija. Ta diena, ta naktis buvo košmariška...

Operacija pavyko. Vaiko būklė buvo kritinė. Aš iš akušerijos skyriaus, persikėliau į II Vaiko Širdies chirurgijos skyrių. Kasdien vaiko būklė buvo kritinė, kasdien laukiau tik gerų žinių, bet išgirsdavau prastas. Kiekvieną dieną gyvenau tik tikėjimu, kantrybe, daug meldžiausi. Stengiausi neliet ašarų, kad vaikui tai nepersiduotų. Niekad nemaniau, kad man ir vyrui teks tokia dalia. Mūsų vaikas daug kankinosi, gydytojai nemanė, kad jis išgyvens.

Bet įvyko stebuklas - po sunkių dviejų mėnesių vaikui pagerėjo, po dviejų mėnesių, pirmą kartą mažajį paėmiau ant rankų. Dar mėnesiuką pagulėjom skyriuje ir mus išleido namo. Buvome pakylėti, kad pagaliau iš ligoninės grįžome su vaiku, kad jis nepasidavė, jo tvirtumas neleido ir mums pasiduot. Ne mes vaiką stiprinom, bet jis mums stiprybės teikė... Jis - pasaulio stebuklas. Kasdien dėkoju Dievui, kad jį mums davė.

Mūsų vaikas turėjo dvi operacijas, du zondavimus, nors jam tik du metukai. Ne užkalnų bus trečia operacija, bet tiek ištvėrę, ištversim dar, ypač mūsų mažasis Nojukas.

Dėkoju vyrui, kad tokioj situacijoj jis nenusisuko, palaikė, nes dauguma vyrų palieka moteris, kai joms jų labiausiai reikia. Dėkoju visiems palaikiusiems, nesvarbu, kad nebuvo šalia, kiekvienas pasišnekėjimas man daug ką reiškė. Didžiausias AČIŪ gydytojams, tik jų dėka mūsų vaikas gyvena.

Gi gyvenimas toks trapus, tad vertinkime, mylėkime tuos, kurie šalia mūsų ir nepasiduokime sunkumams užklupus. Dievas duoda tiek, kiek žmogus gali ištverti...

Airida Kisielienė iš Marijampolės