Ką reiškia gyventi padovanotą gyvenimą? Ką reiškia pačiam vaikui penkeri metai? Penkios žvakutės ant torto ir paslaugus, bet nuolat jam keliantis nerimą ligoninės personalas?  Nepažįstami, pastoviai besikeičiantys vaikai,  su kuriais neleidžiama draugauti ligoninės koridoriuje, nes gali užsikrėsti jų ligomis... Ar tikrai gimtadienis ligoninėje yra didžiausia ir vaiko ilgai laukta šventė? Kai ant stalo palatoje padedamas išsvajotas tortas su žvakute ir  kruopščiai sudėtos į eilutę įvairiausios vaistų dozės reiškia, kad be jų negali augti? Neišmatuojama yra vaiko baimė, kai  išgirsti slaugytojos žodžius, jog vėl reikia keisti ,,namelį“ (kateterį),kad  jis ,,nelaiko“, ,,oi kokios prastos venos“ ir yra  pasiruošusi suleisti būtinus nepaprastai skausmingus vaistus į raumenis. Kad gyventum... kad tik sveiktum...

Ašaros, baisingas klyksmas, visos vaikiškos pastangos nepasiduoti ir priešintis artėjančiam adatos skausmui. Kai nusukusi žvilgsnį nuo vaiko akių mama šluostosi ašaras ir bando šypsotis, neišsiduoti... Supranti, kad šitoks gyvenimas – nepaprastas gyvenimas. Gydytojai, slaugytojos – ateina į darbą ir išeina. Jie grįžta namo. Į gyvenimą. Kitą rytą vėl ateina į darbą. O kaip motinai pasidalinti į kelias dalis, kad galėtum apkabinti visus savo vaikus? O gal sveikiems vaikams mažiau jos tereikia..? Gal pirmos klasės užbaigimas – jau branda? Gal užtenka telefonu pabendrauti su septynmete,  kol tėčio nėra, kol jis darbe? Kur rasti auklę, kuri norėtų gyventi tuose rūpesčiuose ir  degtų nuolatiniu noru padėti? Kokia kaina visai šeimai– nepaprasto vaiko 5-ojo gimtadienio šventė?  Ką vaikui reiškia turėti nepaprastą – begalinėmis gydytojų pastangomis sulipdytą širdį? Ką reiškia pačiam vaikui švęsti penktąjį gimtadienį, ligoninės gimtadienį, gydytojų padovanotą gimtadienį? Kas pasakys, ką jaučia vaikas, ne pagal savo amžių patyręs tiek beribio skausmo? Kodėl dešimt širdies intervencijų penkių metų vaikui – tarsi statomas tiltas iš čia... į ten... į kitą krantą... Kas pasakys, kada baigsis remonto darbai, kada skausmas baigsis? Kada nebeskaudės?

(Vidmanto Girdvainio nuotr.)

-Dieve padėk, Dieve padėk, D i e v e  padėk...

Ką reiškia tėvams girdėti vaiko pastangas ištarti žodžius ,,lai-mink, Die-ve, skanų maistą ši-tą... Lai-mink Die-ve... - tarsi simfonija, sklindanti  iš mažos sukonstruotos vaiko širdies... Ką reiškia šauktis nuolatinės Dievo globos?

Ką reiškia būti atskirtam nuo brolio ir sesės? Nuo vaikiškų spektaklių, koncertų, nuo jūros, nuo visokių gražių dalykų ir  pramogų, skirtų mažiesiems. Kodėl nuolat reikia susidėti savo mėgstamus žaislus, vaistus, pižamą, šukas į didelį lagaminą ir išvažiuoti kažkur... į vaikišku protu nesuvokiamą nežinią?

-Ar nebus ,,ajai“ - ar tikrai neskaudės? - Mama, teti, ,, ne ajai“? Ar tikrai neskaudės? Kiekvienas ruošimasis ligoninei, daiktų rūšiavimas ir peržiūrėjimas, kad ko nepamiršt yra išgyventas ir paties vaiko, ir visos šeimos...Visų...Tai ne tos natūralios įprastos nuotaikos, kai yra ruošiamasi  kelionei, atostogauti ar aplankyti senelių. Tai įtampos ir nerimo lydimos nuotaikos. Vaikiška baimė – dėl skausmo, motinos skausmas – dėl sunkios vaiko ligos, dėl nenuspėjamos būklės, sesės nepamatuojamas nerimas -  kad tik gyventų ... Ir taip ratu, ir taip nuolat...

Kaip mamai atsakyti į dukters klausimus, ar neskaudės? Taip norisi padrąsinti ir surasti tinkamų žodžių... Užglostyti, paguosti. Bet kaip? ... suvaidinti, kad dabar jau tikrai nebeskaudės? Ar sakyti tiesą ir neveidmainiauti prieš vaiką?  Visgi - ar sakyti tiesą, kad skaudės... bet mes iškentėkim... Daug kentėjom ir atraskim jėgų dar labiau pakentėti... O iš kur gaut tų jėgų? Kai matai randus... ne vieną ir ne du kartus perpjautą krūtinėje storą randą... Gydytojai dešimt kartų siekė širdį... o pavasarį pakvietė dar vienam kartui... tikėkime, kad sėkmingam... Tam, kad galėtumei augti...  kad galėtum sulaukti kito gimtadienio torto... Kokia yra vaikystės kaina, kas pasakys?

Kad kiti dėdės ir tetos - tave pažinę- labiau įvertintų gyvenimo kainą, žemai nulenktų galvas prieš Viešpatį, medikų profesionalumą, visada turėtų neapsakomą viltį ir pradėtų tikėti stebuklais. Kad jie, nepažinę tokios skausmo jūros, drąsintų ir sakytų- ,,matyt ji labai nori gyventi... tatai stipri... vadinasi taip jau lemta“...

(Vidmanto Girdvainio nuotr.)

Ką reiškia vaikui namai? Kada galėsi būti namuose tiek, kiek norisi? Gal tai panašus jausmas ir džiaugsmas kaip gimtadienio šventė? Kaip vaikiškai paaiškinti, kodėl reikia daryti skaudžią mankštą, kvėpuoti tai, ką paduoda tetos baltais chalatais ir nuolat daryti tai, kas neišeina, kai skauda ir visai nepatinka... Kodėl tiek mažai žaislų ligoninėje? Kodėl nuolat turi skaudėti, kodėl naktį neišeina nekosėti? O kodėl mano sesei neskauda? Kodėl negaliu paimti paspirtuko, išeiti į lauką, pasisupti ant sūpynių? Kodėl tiek daug vėjo lauke?? Kodėl per lietų žmonės gali vaikščiot lauke, o man neleidžiama?

Vilnius –Santariškės, Klaipėda- vaikų ligoninė, priėmimas, reanimacija, atskira nuo kitų ligonių izoliuota palata - antrieji namai... Bandai prisitaikyti ir gyventi šiandien, nespėlioti ateities ir iš visų jėgų stengiesi šypsotis. Labai norėtųsi turėti beskausmę vaikystę – be adatų, be nuolatinės baimės, be karčių vaistų. Labai norėtųsi svajoti... Ir švęsti gimtadienį savo namuose, savo kambary, kur yra ką veikti, leidžiama šėlti ir yra daug daugiau žaislų negu ligoninėje... O kaip norėtųsi turėti savo vaikystės draugų... Žinoti visus jų vardus, žinoti  ką tie vaikai mėgsta... O kaip būtų gerai, kad ligoninėje mama su tėčiu nesikeistų vietomis kaip per kokį budėjimą darbe... kad būtų visi namie... ir kad  brolis su sese visada visada būtų kartu... Kad lauke būtų šilta ir kad galima būtų išeiti į lauką kada tik nori... su margaspalviu skėčiu ir širdutėmis išpuoštais botais...

Kad galėtų negriuvus nulipti laiptais... ir kad nesipintų kojytės... Kad būtų jėgų bėgti lėkti...Kad vėjas pūstų visai į kitą pusę... Kad gimtadienio tortas nebūtų kartus nuo gausybės vaistų, kad vaikiško juoko nepertrauktų skausmas ir baimė, kad nebebūtų tiek daug baltos spalvos– chalatų ir ligoninės sienų spalvos. Kad pagaliau aplankytų  išsvajotoji vaivorykštė ir subertų į glėbį visas visas savo spalvas... ryškiausias spalvas, viso pasaulio spalvas... ir kad baltos spalvos būtų visai visai mažai...

Linkėjimai nuo Romos Teresės