Visada svajojau apie tris vaikus ir sulaukiau šios svajonės išsipildymo.
Didįjį Penktadienį, 2007 metų balandžio 6 dieną, gimė mūsų mažasis stebuklėlis – dukrelė Viktorija. Mano pergalė – aš turiu tris vaikus. Mes – daugiavaikė šeima ir nesvarbu, kaip tai priima visuomenė.
Kiekvieną dieną stebėjau, kaip ji auga, keičiasi, džiaugiausi dėl jos pasiekimų. Atrodė, kad mano vyresnieji vaikai netobulėjo taip greitai, kaip Viktorija.
Aštuoni mėnesiai. Viktorijai, kaip ir visiems vaikučiams, patinka „teletabiai“. Štai ir pirmi žodžiai – „ate lelia“. Gera girdėti, kaip ji tai sako vos pamačiusi „teletabius“. Bet ji nežiūri į mano lūpas, nemedžioja. Negaliu pagauti jos „bangų“: Bandau atkartoti jos garsus, bet Viktorija nereaguoja į mano pastangas. „Visi vaikai skirtingi“,– pagalvojau ir toliau gyvenome įprastu ritmu.

Viktorija jau atšventė savo pirmąjį gimtadienį. Dabar mano džiaugsmelis tyli, visko išreikalauja rėkdama. Žinau, kad gali būti „tylos“ etapas. Laukiu, kol pratrūks ir pasipils žodžiai žodeliai. Po pusės metų jau kreipiausi į mūsų gydytoją. Jaučiu, kažkas ne taip, bet nežinau kas. Neurologas, logopedas ramina, kad iki trijų metų vaikas gali nešnekėti. Tik pagaunu gydytojos sunerimusį žvilgsnį – nėra ir žodžio „mama“. Kai Viktorijai suėjo du metukai, kreipiausi į Vaiko raidos centrą.
Prasidėjo užsiėmimai su logopedu ir psichologu. Psichologė atsargiai pradeda šnekėti apie autizmą. Sako, kad ir Viktorija turi tokių bruožų. Aš nesuprantu – mano vaikas taip mėgsta bendrauti, nieko nebijo, labai energinga... Namuose puolu prie kompiuterio – padėk suprasti, visagalis internete. Randu, ko ieškojau – nešneka, nėra akių kontakto ir tas rėkimas. Ašaros spaudžia gerklę, negaliu suprasti, kodėl taip nutiko. Kodėl mano vaikas ne toks, kaip kiti? Už ką man tokie išbandymai? Bijau dėl ateities, nenoriu, kad Viktorija butu visuomenės atstumta ir nepriimta.

Pykstu ant savęs ir viso pasaulio. Nežinau, ko griebtis. O gal mums viskas gerai, o specialistai apsiriko? Stebiu savo mažylę – ne, jai reikia pagalbos. Gaunu išvadas: raida vėluoja 12 mėnesių.
Kaip kovoti su šiuo „baubu“, vardu autizmas? Norisi pasislėpti, kaip slepiasi vėžlys pavojaus metu. Ir negaliu sulaikyti ašarų. Ką aš ne taip padariau, kodėl mano vaikui sulėtėjo kalbos raida?\
Viktorijai reikia ramesnės aplinkos – mano gyvenimas sukasi aplink ją. Pamirštu vyresniuosius vaikus. Atleiskit, turiu padėti mažajai. Aš jus irgi labai myliu.

Gaunu patarimą dėl dietos, skirtos autizmu sergantiems vaikams. Viktorijai negalima kazeino ir gliuteno. Su vyru apgalvojome jos maisto produktų sąrašą. Nuo birželio pradėjome laikytis dietos. Pasidariau maisto ekspertė. Prieš ką nors perkant perskaitau visą sudėtį. Iš produktų sąrašo išbraukta duona, miltai, kruopos, visi pieno gaminiai. Darau sąrašą leidžiamų produktų: grikiai, ryžiai, mėsa, žuvis, riešutai, žirniai, pupos, lęšiai, visos daržovės ir vaisiai. Nemažai. Sąrašas visiems matomoje vietoje. Turiu pati slėptis nuo Viktorijos, jei valgau kažką ne iš jos sąrašo.
Negaliu atsipalaiduoti, nes dar pasitaiko klaidų. Ir kiekvieną dieną malda. Labai noriu, kad Viktorija pasveiktų...
Po poros mėnesių Viktorijos isterijos priepuoliai sustiprėjo. Sunku ištverti, bandau užspausti ašaras... Bet tai neblogas ženklas – dieta veikia, organizmas „atpranta“ nuo jam nuodingo maisto. Viktorija tampa ramesnė, nėra ašarų einant miegoti, maudytis. Mano vaikas keičiasi. Net jos juokas linksmesnis, jame daugiau gyvybiškumo.
Viktorijai labai reikia bendravimo su bendraamžiais. Prie namų darželis perpildytas. Vėl nesulaikau ašarų. Reikia siuntimo į logopedinį darželį, todėl kreipiamės į Vaikų psichologinę‑pedagoginę tarnybą. Gerai, kad turiu Disc testą, kurį gavau Vaikų raidos centre, nes čia vaikus iki 3 metų netestuoja.
Spalio pabaiga. Jau paruošti visi dokumentai. Pergyvenu, ar leis laikytis dietos ir darželyje? Pristatau visas pažymas – dietai žalia šviesa.
Pirmi du mėnesiai darželyje: savaitę lankome – savaitę sergame. Suprantu, kad Viktorija turi priprasti prie kitos mikrofloros. Dar būna ašarėlių išsiskiriant ryte.
Gruodis. Pirma šventė darželyje. Eglutė skarota, eglutė žalia... Mano princesė šoka kartu su vaikais. Atrodo tokia užaugusi, savarankiška. Negaliu atsidžiaugti. Norisi, kad visas pasaulis džiaugtųsi su manimi.
Sausis. Namuose atsirado mažas komentatorius. Visi žodžiai atkartojami. Įvyko stebuklas. O ta miela šypsenėlė nedingsta nuo veido. Noriu ją bučiuoti be sustojimo.
Vasaris. Ryte mane žadina linksmas „Labas“. Jos čiauškėjimas rimsta, tik kai ji miega. Tai pati gražiausia man muzika.
Dar kiek neramu dėl ateities. Bet tiksliai žinau, kad niekada nepasakysiu vaikui: „palauk, patylėk“.

Mariana Baranovska