Mūsų šeimoje viskas klostėsi puikiai. Auginome du vaikučius, kol vieną kartą per televizoriu parodė ''Pampers'' sauskelnių reklamą. Tuomet vyrui pasakiau, kad noriu dar vieno vaikelio. Ir tai buvo mano klaida. Nežinojau, kad šitas džiaugsmas truks labai trumpai. Mums gimė sveikas didelis mažylis. Jį labai mylėjome, lepinome ir Angelėliu vadinome.Viskas buvo gerai, kol išaušo viena pragaro diena, kuri visą gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Būdamas 1 metukų ir 9 mėnesiu mūsų Angelėlis mus paliko. Jis virto tikru Angelu ir iškeliavo į Dievo karalystę. Norėjau ir aš keliauti paskui jį, bet sulaikė kiti. Jie sakė, kad manęs reikia likusiems vaikams. Prasidėjo skausmo, ašarų ir nemigo naktys. Psichologas išrašė antidepresantų. Bet tokio pat likimo draugai, kurie turi savo Angeliukus, patarė pasigimdyti vaikelį. Sakė jis numalšins skausmą ir užpildys staiga atsiradusią tuštumą. Po metų mums gimė Tomukas. Gimė didžiulis, svėrė 4kg 600g, bet jo odelė buvo tamsiai mėlynos spalvos. Gydytoja mums pasakė, kad čia nieko baisaus. Sakė, kad jis trupučiuka priduso, nes sūnaus kakliuką veržė virkštelė. Mums buvo didžiulis džiaugsmas, bet tai truko tik vieną parą. Po paros vaikas pradėjo karščiuoti ir jo odelė vėl pamėlo. Mažeikių vaikų gydytoja skubiai Tomuką paguldė į inkubatorių, o ryte skubiai iškvietė iš Šiaulių reanomobilį ir išvežė į Šiaulius. Mums, tėvams, pasakė tik keleta žodelių, kad įtaria širdies ydą, o visą kitą sužinosime Šiauliuose.

Parą praleidęs Šiaulių gimdymo namų inkubatoriuje, Tomukas buvo išvežtas į Kauną. Jį išvežė vieną (mamai nebuvo skyriuje vietos). Susiskambinus su Kauno gydytojais sužinojome, kad jam labai blogai ir vaikelį skubiai išveža į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių širdies chirurgijos centrą. Jau buvo labai vėlus vakaras, kai susisiekėme su budinčiu gydytoju. Mums pasakė, kad yda labai sunki ir paprašė nedelsiant atvykti į Vilnių. Nuvykę sužinojome, kad reikalinga skubi operacija. Kad Tomukas išgyvens gydytojai vilties suteikė tik 50%. Prieš operaciją ligoninės reanimacijoje sūnų pakrikštijome ir meldėme Dievo, kad jo nepasiimtų.Vėl buvo skausmo,ašarų ir nemigo naktis. Visą naktį meldžiausi, kad jis atlaikytų operaciją, kad nenustotų plakti jo maža širdutė. Kapeljonas, sužinojęs, kad mes vieną vaikelį palaidojome - mums pasakė, kad turime savo Angelą sargą ir turime prašyti jo pagalbos, tada viskas bus gerai. Pirmą operaciją Tomukui darė, kai jam buvo tik 4 paros. Chirurgas pasakė, jei neoperuosime, gal dar dvi dienas išgyvens, bet ne ilgiau. Praėjus dviem mėnesiams skubiai darė antrą operaciją. Po keletos mėnesių - trečią. Prieš 4 mėnesius Tomukui darė ketvirtąją ir tikimės, kad paskutinę operaciją. Sako Dievas žmogui duoda tokią naštą, kokią žmogus gali panešti. Tikiuosi, kad mums ji nepasunkės ir mūsų Angelas sargas mums padės. 

Myliu TAVE, Angeliuk, saugok mus nuo nelaimių, labai saugok Tomuką - savo mažajį broliuką.

Mielos mamos, nepraraskit vilties ir Dievas jums padės!


Jovita Barvydienė