Juk mano gyvenimas dar tik prasidės, kai atsirasi tu, toks mažytis, gležnutis, trapus šios žemės žmogeliukas. Tu būsi šiam pasauly – pati didžiausia dovana. Aš tave mylėsiu, saugosiu, kad tu būtum laimingas mano sūneli...

Mūsų sūnelis gimė 2007 liepos 20 dieną. Gimė 52cm ūgio, 3,410 kg svorio, sveikutis tik girdisi užesiukai, bet dauguma jų yra išaugama. Nieko neįtardami grįžome namo, daktarė po apsilankymo išsiuntė į Santariškes ir čia sužinojome, kad mūsų mažiukui sudėtinga širdies yda TETRADA FALLOT. Operacija bus neišvengiama. Jausmas nenusakomas žodžiais, atrodo sustojo gyvenimas... Klausimų begalybė, kas čia per širdies yda, kas  kaip kodėl, ar gyvens? Juk buvo taip lauktas mažylis. Taip su daugybę klausimų, skausmu širdyje, bei ašarų pilnom akim sugrįžome namo – augti, stiprėti. Buvo labai sunku gyventi toliau, su baime laukėm tos dienos, kai pasakys „viskas jau operuojam“.

Kai buvo trys mėnesiai susirgom bronchitu – prasidedantis plaučių uždegimas. Paguldė į ligonę. Po savaitės pasveikome. Bet širdyje visada tikėjau, gal klaida, kad būtų tai netiesa, viską atiduočiau, kad mano vaikiukas būtų sveikas.

Išaušo kovo 20 diena ir Miliuką operavo. Nemoku nusakyti, kas dėjosi širdyje, atrodo širdis plyšta išlydint tokį trapų kūdikėlį į operacinę. Valandos bėgo tartum dienos, operavo 5 val. Operacija pavyko, atlikta radikali TETRADA FALLOT korekcija. Širdy palengvėjo. Gulėjo mūsų mažiukas reanimacijoje: miega, pats nekvėpuoja, šlangutėmis bei laideliais apraizgytas... Niekas nesupras, kas dedasi širdyje matant tokį vaizdą, tik mūsų „širdukų“ tėveliai geriausiai gali suprasti. Pirma naktis be mano mažylio – jaučiausi tokia tuščia, gulėjau ir ašaros liejosi į Miliuko merliuką, be kurio jis nemiegodavo, jis visada būdavo jo rankytėse. Bet raminau save, kad jis patikimose rankose, viskas daroma, dėl to, kad galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą. Savaitė prabėgo minant taką reanimacijos koridoriais bei skyriais, koplytėle, palata. Pagaliau mes kartu, pirmos dienos – ypač naktys buvo labai sunkios. Miliukas buvo labai neramus, verkdavo. Mano mažyliui skauda, kad galėčiau pasiimčiau sau visą skausmą... Po visų skausmų ištvertų bijojo mane net sekundėlei palikti, sekdavo kiekvieną mano žingsnį. Jo stiprumu stebėjausi. Po operacijos net pats pirmą kartą atsisėdo. Pagaliau po mėnesio grįžome namo laimingi, susiradę daug likimo draugų. Augome, stiprėjome tik greitai atsidūrėme ligoninėje – laringitas. Dažnai ir dabar sergame kvėpavimo takų ligomis. Dabar Miliui jau gretai bus 4 metukai, labai laukia gimtadienio, sakė kvies daug draugų, valgys tortą ir pus „ugnį“. Džiaugiamės vaikyste kaip ir visi vaikučiai, tik pavargsta greitai: sako: „oi pavargau“. Darželio nelankome, daktarė nepataria dėl dažnų ligų, nors eiti labai nori. Širdutės vykstame tikrintis kas metus, šios dienos laukiame su baime, kad viskas būtų gerai, ir, kad nebūtų pablogėję.

Nuoširdžiai dėkojame V. Lebetkevičiui, V. Taručiui., R. Sudikienei, kad galime džiaugtis vaikyste ir gyventi pilnaverti gyvenimą, nors ir skausmus  Milius ištvėrė ne vaikiškus.

Tėveliai, kurie laukiate savo vaikučių operacijų, pasitikėkite mūsų kardiologais bei kardiochirurgais, jie daro stebuklus, jie tikri savo srities specialistai. Vienas stebukliukas jums prieš akis – Miliukas, jis gyvena ir džiaugiasi savo mažu, gražiu pasaulėliu.

Mama Monika