Mūsų istorija prasidėjo labai neįprastai ir staigiai. Trenkė kaip perkūnas iš giedro dangau kai mažiausiai to tikėjomės. 2010 metai mūsų šeimai pažymėti labai sunkiais išbandymais ir netektimis. Prasidėję, kaip ir daugeliui fejerverkais ir linkėjimais viso ko geriausio jie mums buvo dar didesnė šventė, nes mūsų Ugnytė gimusi 2009 01 01 tai gi mes dar šventėme ir pirmąjį savo princesės gimtadienį. Laikas bėgo toliau, laukėme pavasario ir gimsiančio trečio lėliuko sūnus su Ugnyte šokinėjo iš laimės ,kad netrūkus galės džiaugtis ir rūpintis dar viena sesytę, visi buvome laimingi ir jokios blogos minties.

Birželio 23 gimus trečiajai lėlytei visi ja džiaugėmės ir vėl šventėme dvigubą šventę, tik deja šis džiaugsmas greitai virto visų nesėkmių pradžia. Mergytė po paros laiko mus paliko. Visiems , o ypač mums tėvam ir vaikučiams kurie laukė tai buvo didžiulis šokas.Mes su išgyvenome didžiulę depresiją ir niekaip negalėjom patikėti, kad nėra nei didžiulio besispardančio pilvo, nei kudikėlio ant rankų.

 Po truputį susiėmėm nusprendėm, kad negalim taip savęs graužti ir tai yra Dievo valia, kad dabar visa savo meilę ir dar didesnį rūpestį turim skirti savo pirmiesiems dviem vaikučiams, kuriems taip pat buvo be galo sunku.Vasarą praleidome puikiai, daug keliavome, atostogavome ir vėl pradėjome statyti svajonių pilis. Atėjo ruduo laikas pradėti lankyti darželį, sūnus ten jau nenaujokas, o Ugnytė perėjusi visas privalomas gydytojų komisijas nuo spalio pirmos pradėjo žengti pirmus žingsnelius darželio link. Viskas buvo puiku, vaikai ,žaidimai ir visada puiki nuotaika. Po savaitės laiko mažoji pradėjo sloguoti kaip ir nieko keisto darželyje,nuėjome pas savo gydytoją ir ji paklausiusi pasakė, kad kažkaip įtartinai greitai plaka širdutė,išrašė siuntimą pas kardialogą, bet kadangi poliklinikoje reikia eilės laukti pora savaičių tai nusprendė nusiųsti pasitikrinti į Santariškių klinikas. Mes nieko nelaukę tiesiai ten ir nuvažiavome priėmime mus apžiūrinėjo,pradėjo klausyti ir staiga ją paėmus ant rankų ji neteko sąmonės. Daktarė pati begalo iššigando skubiai į reanimaciją,o mano savijautos tai nenumatys niekas. Mintys pačios baisiausios ir prieš akis kylantis vaizdinys su abiejų dukryčių vardais. Niekas diagnozės iš karto nenustatė, niekas nesuprato, kas yra ,o kai išsiaiškino, kad Ugnytei plautinė hipertenzija ir ji yra visiškai kritinės buklės visi gydytojai klausė ir negalėjo patikėti kaip ji iki šiol taip gyveno, kada visa tai atsitiko ir kaip ji išvis tiek laiko tempė. Mums su vyru buvo visiškas šokas , pro ašaras ir visišką neviltį nežinojome, net kuo tikėtis ir išvis galvoje kirbėjo vienintelis klausimas Dieve, KODĖL, atiminėji iš mūsų patį brangiausią  mūsų turtą -vaikus. Medikai nežadėjo nieko, tiksliau visi kartojo, kad jos būklė kritinė ir , kad mes turime būti pasiruošę blogiausiam. Kaip baisu, kai tokia bejėgė mergytė guli prijungta po šimtais šlangučių ir ir aparatų,į nieką nereaguoja, o visi medikai ruošia pačiam blogiausiam.Mes nežinojom ką daryti, verkiau ir prašiau ,kad darytų bet ką, bet kad tik ji atsigautų.

Grįžę su vyru namo susiėmėm už rankų ir prisiekėm, kad kovosim su visais, padėsim kam tik galėsim , kad tik nors kiek gėris į mus atsisuktų.Pradėjom prašyti savo Angeliuko dukrytės, kuri jau saugo mus iš dangaus, kad ji nušviestų Ugnytės kelią ir nepasišauktų jos pas save.

Po truputį Ugnytė pradėjo taisytis, mes prisiekėme su vyru, kad daugiau neverksim ir visą likusį jos gyvenimą stengsimės padaryti kuo linksmesnį, įdomesnį ir spalvingesnį, kad tik ji auksinėmis medikų rankomis ištraukta iš mirties gniaužtų pažintų kuo gražesnį pasaulį ir nors ir labai sunkiai bet eina į priekį ir musų visai šeimai suteikia begalinį džiaugsmą ir laimę ją auginti mokyti džaiugtis jos nuostabia šypsena.

Indrė Zagorskienė