Pamenu tą šeštadienį, kai pildėsi mano Mantės didžiausia svajonė, Palangos kavinėje sėdėdami juokavome, kad ir aš rašysiu jums laišką.   Štai ir rašau... Tik mano laiškas bus kiek kitoks, nei tada žadėjau. Nežinau, kokius žodžius atrasti, kad galėčiau papasakoti tai, ką iš tikro jaučiu. Gal net nėra tokių žodžių, kurie padėtų perteikti mano padėką Vaiko širdies asociacijai ir žmonėms, kurie prisideda prie tos gražios pasakos kūrimo, kuri nusileido lyg iš dangaus į Mantės ir mano gyvenimą. Nebūčiau net pagalvojusi, kad tai, kas šiais metais vyksta, kada nors galėtų tapti realybe. Nuo pat Mantės gimimo, aš ir mano mergaitė ėjome skausmo ir kančios keliu. Pirmoji operacija, sunki diagnozė ir skaudūs medikų žodžiai, kad vilties mažai, slėgė ir neramino daugelį metų. Gyvenau užsidariusi savo mintyse tyliai kęsdama skausmą, nerimą ir baimę dėl dukrytės ateities. Svajodavau, kaip padaryti Mantės gyvenimą laimingesnį, kad ji nejaustų nei pykčio, nei skriaudos dėl to, kad ateidama į šį pasaulį gyventi, atsinešė sunkiai sergančią širdelę... Tai, ko aš viena niekaip negalėjau padaryti, padarėte jūs visi. Mano Mantė laiminga!...

Visada prisiminsime asociacijos pirmąjį atvykimą į mūsų namus. Viskas vyko lyg gražiausiame sapne, kai pamačiau didžiulį būrį nuoširdžiai besišypsančių žmonių... Raudoni širdelės formos balionai balto sniego fone... Šypsenos ir toks gėris visų akyse, kad net šiurpulikai bėgioja. Na o toliau... Kuo toliau,tuo gražiau. Mano mergaitė jodinėjo žirgais, glostė delfinus, kurie ją važinėjo valtele. Tikri stebuklai, atrodo ko vaikas daugiau gali norėti. Naujos pažintys su likimo draugais. Bet ne, gražiai pasakai stebuklų vis negana. Jūs visi lyg burtininkai, kuriantys stebūklus lengvu rankos mostelėjimu, pakėlėte mano vaiką lėktuvu į dangų, parodėte, kokia žemė graži iš paukščio skrydžio. Dar ir į atvirą jūrą plukdėte nuostabaus grožio laivu, kad pamatytų neaprėpiamą jūros platybę... Argi tai ne stebuklai, jiems galo nėra, tarsi negana dar stebuklų. Bet juk tai pasaka, kuriai reikia paties didžiausio pakylėjimo. Ir tai įvyko, kai mus pakvietėte į Karteną pasisvečiuoti. O, Dieve, kaip mes pasisvečiavome!... Mantės kelionė nuostabiu automobiliu į Palangą... kavinė... Argi to maža? Kai aš pamačiau Marijoną Mikutavičių, pamaniau, kad perkaitau saulėje. Verkiau iš džiaugsmo, žiūrėdama į savo mergaitę, laimingą savo mergaitę.... Todėl ir nežinau, mielieji mano žmonės, tokių žodžių, kuriais jums visiems būtų galima padėkoti už pasaką, sukurtą mano mergaitei. Jūs padarėte laimingą ne tik Mantę, bet ir mane, nes didžiausias troškimas mamai - matyti savo vaiką laimingą. Jūs tai padarėte, nors man net sunku įsivaizduoti, kiek laiko, meilės ir pastangų tam reikėjo. Dėkoju visiems. Didžiulė padėka liks visada mano širdyje.

Su pagarba,

Mantės mama Nijolė Lidikauskienė