Sapnavau, kad pagimdau dukrytę, o ji man, lėliukas, kažką aiškiai sako. Ir taip gaila, kad negaliu atsibudusi ir atsiminti, ką. Sapnas kartojosi dar kartą. Taigi kai poros mėnesių pastojau, viduje tiesiog jaučiau, kad turėsiu mergytę. Laukiausi trečio vaikelio. Prieš tai abu berniukus pakankamai lengvai išnešiojau ir pagimdžiau pati. Vienintelis rimtesnis rūpestis tebuvo, kad nesigamintų antikūniai prieš vaikutį, nes pačios kraujas yra A Rh D neigiamas. Antikūniai nesigamino, o ir pagal planą gavau visus priklausančius skiepus. Dirbau daug, labai nerimavau dėl finansines ateities. Trys vaikai - ne juokas. Pirmas nerimą keliantis ženklas buvo gana greit, jau 32 nėštumo savaitę, padidėjęs pilvukas. Lyg tarp kitko, pasiūlė pasidaryt echoskopiją. Siuntimo nedavė. Patikino, kad pagal pilvuko apimtį, pagimdysiu mėnesiu ankščiau. Nerimas ir nuojauta nedavė ramybės. Dukart prieš tai echoskopiją dariausi Krikščioniškuose gimdymo namuose, tad nuėjau dar kartą ten. Padarė echoskopiją, ilgai įrašinejo vaikučio širdies darbą. Patarimas buvo vienas - kuo greičiau užsirašyt konsultacijai į KMUK pas docentą Valdemarą Kruminį. Pasakyti žodžiai tiesiog gąsdino: tikėkimės, kad iš didelio debesies bus mažas lietus. Baisu, neramu, o talonėliai, geriausiu atveju, po mėnesio. Vienintelis patarimas: sėdėt prie echoskopijos kabineto jo priėmimo laiku ir tiesiog įsiprašyt. O echoskopuoja tik vieną dieną per savaitę ir tik dvi valandas. Visą savaitę laukti. Privati klinika “Motina ir vaikas” priėmė tą pačią dieną. Tik nieko gero nematė. Net jokio išrašo nedavė, tik patarimą eiti pas geriausius specialistus. Praejo ir ta savaitė, sėdėjau, laukiau docento darbo valandų pabaigos - pažadėjo priimt. Aplinkui sukiojosi TV3 žurnalistai, vis filmavo tai mūsų kojas, tai kabineto duris. Ruošė medžiagą “Vakaro žiniom”.

Ir štai aš guliu, echoskopuoja geriausias specialistas. Svoris tik apie 1,2 kg., širdelė su didžiausiais pertvarų defektais, išsiplėtęs skrandukas, mažas pilvukas. Docentas liepė skubiai pasiimt iš namų daiktus ir gultis i KMUK Akušerijos skyrių. Jau tą patį vakarą sušauktas gydytojų konsiliumas nusprendė daryti Cezario pjūvį. Sunku buvo patikėti, kad jau šios nakties nebeišgyvens vaikutis pilvuke, kad ten likti jam - mirtinas pavojus. Gydytojai vis kartojo vieną frazę: jei kas atsitiks, jūs paduosit mus į teismą. Davė kelias minutes pagalvot. Vyras buvo šalia, tad sprendėm kartu. Nežinau, kas lėmė, bet tą vakarą atsisakėm gydytojų siūlyto sprendimo. Galbūt per didelis šokas, gal per daug skirtingos girdėtos nuomonės apie vaikučio būklę, ar perdidelė jų baimė teismų. Tik vėliau sužinojom, kad tą vakarą per visas žinias paskelbė, kad Kauno klinikose ne tai mamai pranešė apie vaiko mirtį. Ir ta šeima kreipėsi į teismą dėl moralinės žalos atlyginimo, nes jau buvo ir duobę iškasę laidot vaikelį, kai atvažiavo pasiimt kūnelio...o jis gyvas... Ryte dar kartą echoskopu apžiurejo Akušerijos skyriaus vadovas Vladas Gintautas. Nepamenu jau, bet jis lyg ir pirmasis davė 90 procentų iš 100, kad vaikutis turi Dauno ligą ar Edvardso sindromą. Man buvo tik trisdešimt vienero, o vyrui – keturiasdešimt devyneri. Genetikai teigia - jei nėščioji yra vyresnė nei 35, o būsimo vaiko tėvas vyresnis negu 42 metai, tai konsultacija yra rekomenduojama dėl didesnės tikimybės apsigimimų. Pasiūlė padaryti amniocentezės procedūrą, kurios metu iš gimdos adata butų ištraukti vaisiaus vandenys ištyrimui. Šis tyrimas būtų atliktas po poros savaičių ir būtų lengviau apsispęsti, ar gaivinti vaikutį gimus, ar ne! Net nežinojau, kad tėvams paliekama teisė žudyt apsigimusius vaikus! Vaikutis be žarnyno opercijos pirmosiomis dienomis tiesiog neišgyventų. Atsisakėm visų tyrimų ir patikėjom savo dukrytės likimą Dievui. Pasirašius visus dokumentus, buvau išleista namo. Taip pradėjo slinkti pačios ilgiausios dienos mano gyvenime. Kiekvieną dieną laukdavau mažylės judesių, spyrių, rodančių, kad ji gyva. Po poros savaičių Vladas Gintautas dar kartą padarė echoskopiją ir tik dar labiau nuliūdino. Perspėjo dar atidžiau sekti judesius, o kai nebejausiu jų porą dienų, ateiti išvalyti, nes gi ten pūti pradės! Apėmė visiška neviltis. Nežinojau, ką daryti, kaip elgtis, ko griebtis. Tik laukt reikėjo dar tris dienas, kurios taip prailgo, kad baisu... Bet žinojau, kad viskas bus gerai! Jau po valandos aš paskambinau gydytojui Vladui Gintautui ir susitariau pirmadienį daryti Cezarį. Tą dieną mergytė spardės kaip niekada daug. Ir tos dienos vakarą prasidėjo sąrėmiai. Pirmą nakties buvau klinikose ir vėl skambinau gydytojui Vladui Gintautui. Atvykęs gydytojas apžiūrėjo ir nusprendė, kad nebėra kada daryti cezario, kad tuoj pati pagimdysiu. Lygiai trečią nakties gimė mano mažytė mažytė dukrytė. Mergytė gimė lygiai 37 savaičių 2007 metų rugpjūčio 25 dieną. Buvo 41 cm. ūgio, o svėrė 1638 g. Dukrytę iškart nunešė į reanimaciją, o 9 ryto išvežė į Vilniaus Santariškes. Pirmadienį buvo padaryta žarnyno operacija. Žiedinė kasa buvo užspaudus dvylikapirštę žarną, dėl ko maistelis negalėjo patekti į pilvuką. Po operacijos mergytė pamažu taisėsi ir jau penktą dieną pradėjom maitinti mamos pieneliu. Po reanimacijos mergytė jau svėrė 2,0 kg. Beliko sustiprėt ir išmokt pačiai valgyt iš buteliuko. Išmokom per gerą mėnesį, o spalio 1 dieną grįžom namo. Jau žinojom ir genetinių tyrimų rezultatus - Dauno liga (21-os chromosomos trisomija). Pasitvirtino gydytojo prognozė. Po Naujųjų metų šventės atsigulėm i Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių širdies chirurgijos centrą. Diagnozė: pilna atrioventrikulinė komunikacija, plaučių arterijos hipertenzija, II laipsnio lėtinis širdies nepakankamumas. Planine tvarka 2008 sausio 11 d. buvo atlikta sėkminga širdies operacija. Operavo daktaras V. Lebetkevičius. SPD užlopytas sintetiniu lopu, atlikta MV plastika, atlikta TV plastika, prieširdžių defektai užlopyti perikardo lopu. Mažosios buklė sparčiai gerėjo ir jau sausio 23 dieną grįžom namo. Dabar mano katukei jau 2.5 metukai. Dukrytė labai gerutė ir linksmutė. Nežiūrint visų ligų, tik ją auginant pajutau tą didžiulį didžiulį laimės jausmą, kad ją tiesiog turiu. Mergytė be galo švelni ir rami. Deja, laukia mūsų dar viena operacija, nes nesant sandariems vožtuvams, grėsmingai didėja prieširdžiai. O kur dar visos mus užklumpančios ligos kenkia mūsų širdelei. Jau dukart gulėta ligoninėj su abipusiu plaučių uždegimu. Tikrai nelengva auginti su negalia vaikutį. Labai tikiuos su Dievo pagalba užauginti visus tris savo vaikus...



Romena Andriuškevičienė