„ Daugelis žmonių tiki, kad jos sielai padeda jos Angelas sargas. Jei tikite savo Angelu sargu, labai gerai. Vadinasi jis egzistuoja. Jūs galvote apie jį, tikitės jo pagalbos, esate jam dėkingi, ir šios mintys paverčia jį realiu, galite neabejoti.” (www.injan.com)

Apie mažytį kūdikėlį pradėjau svajoti, kai man suėjo 23 - eji metai. Labai norėjau tapti mama, nes visa savo širdimi jaučiau, kad aš būsiu geriausia mama savo vaikučiui. Taigi tokio jausmo vedami su draugu pradėjome mažyliuko kelionę į šį didžiulį, spalvotą, įdomų ir kartais negailestingą Pasaulį. 

Jau nuo pat pirmųjų nėštumo dienų pradėjau jaustis blogai, mane nuolat pykino, vėmiau, blogai miegodavau ir jausdavausi visiškai išsekusi. Aš net neėmiau viso šito į galvą, sukandusi dantis dirbau po 12 valandų. Save guodžiau, kad taip tikriausiai turi būti ir nieko čia nepadarysi, juk ne kokia liga. Ginekologas mane irgi taip pat guodė. 

Kažkur apie trečiąjį mėnesį, prieš vestuvių rūpesčius, iš kažkur ant lūpos pasigavau paprastą slogytę. Tą pačią dieną mažas spuogiukas supūliavo, ištino visa lūpa.. Atrodžiau klaikiai, ir dar keikiausi, kad kaip tyčia prieš pat vestuves!

Po vestuvių taip pat dirbau, viskas tekėjo įprasta vaga, tik tiek, kad mano vėmimas jau buvo per daug siaubingas. Išvemdavau visiškai viską, tik bananai būdavo kaip balzamas mano skrandžiui. Ir tokia būsena iki pat 8 mėnesio.

Jau vasario pabaigoje galvojau kad štai, mano mažyli, tu jau beldiesi į šį pasaulį. Netikras pavojus. Ir labai džiaugiuosi, kad anksčiau laiko patekau į ligoninę, mano nuojauta, kad galbūt kažkas negerai mano vaikučiui iš dalies pasitvirtino. Mane prižiūrėjęs Klaipėdos universitetinės ligoninės gimdymo skyriaus vedėjas Vytautas Rauba labai kruopščiai apžiūrėjo mano mažylį per echoskopą. Jis manęs nenugąsdindamas tepasakė, kad kažkas negerai su mažylio širdute. Įtarė bradikardiją. Išleido namučio ir paprašė dar ateiti pas jį po savaitės. Po savaitės tą patį matė. Patarė man pačiai save saugoti ir laukti gimdymo. 

Kovo 8 prasidėjo gimdymas. Klaipėdoje manęs nenorėjo laikyti dėl tam tikros aparatūros trūkumo. Su greitąja išvežė į Kauną. Kovo 9d. gimė gražus berniukas, mūsų Erikas Gabrielius. 

Palatoje laukiu jau beveik valandą. Atėjo gydytoja. Pasakė, kad mano mažylis intensyvios priežiūros palatoje. „Stebime būklę. Gimė su labai silpna širdute. Bet kada galime išvažiuoti į Santariškes operacijai.“ Šitokiai naujienai tikrai nebuvau pasiruošusi. Ašaros, baimė, savęs ir vyro klausiau ką mes padarėme ne taip... Už ką šitaip? Vakare atsigulusi palatoje verkiau, bet pirmą kartą gyvenime pajutau, kad mus kažkas saugo, toks jausmas lyg nematomos rankos mane būtų apkabinusios ir vidinis balsas ramino, „nebijok, pamatysi viskas bus gerai“. Už mus meldėsi visi mūsų giminaičiai, net iš tolimiausių šalių. Taip tokioje neaiškioje ir beviltiškoje situacijoje jaučiausi saugoma ir globojama. Ir aš kaip niekada širdyje jaučiau, kad turi viskas būti gerai. Mintyse visus šventuosius šaukiausi pas savo mažyliuką, kad jie ir jį saugotų. Ir mus saugojo. 

Iš Kauno gimdymo namų išvažiavome su diagnoze Fallot tetrada, aorta „jojanti“, antrinis membraninis skilvelių pertvaros defektas, Trivarčio vožtuvo nesandarumas I-II laipsnis, ir dar daugybė defektų. Namuose kantriai laukėme operacijos, gėrėme vaistukus ir kas mėnesį važinėjomės iš Klaipėdos į Vilnių. 

Lapkričio 6 dieną planiškai mano mažiukas išvežamas į operacinę. Baimė didžiulė, visą operacijos laiką prasėdėjau koplytėlėje. Meldžiausi kaip niekada labai karštai. Meldėsi ir mano artimieji. O ligoninėje nebuvo šalia visiškai nieko su kuo galėčiau pasikalbėti, buvau tik aš, mano mintys ir Dievas. Jis ir tada mus saugojo. 

Viskas pavyko puikiai. Po trijų parų kančių mano Erikas Gabrielius grįžo į palatą. Ir dar po savaitės buvome išleisti į namučius.

Esu be galo dėkinga nuostabiems gydytojams K. Lankučiui ir V. Lebetkevičiui. Jie – tai mūsų mažųjų atžalėlių širdučių angelai sargai. Kažkas yra pasakęs: „Mes, gydytojai, esame tik Dievo instrumentai šioje Žemėje, o žaizdas gydo tik Tikėjimas ir Meilė“. 



Aušra Dockevičiūtė