Jums rašo Julija Rimkutė, serganti onkologine liga (rabdomiosarkoma), rugpjūčio 23 – 27 dienomis dalyvavusi šaunioje šeimų, auginančių neįgalius vaikus stovykloje „Bajoriška vasara“.

Kai sužinojau, jog man kartu su šeima- mama, tėčiu ir abiem broliukais nusišypsos laimė nuvykti į “Bajoriškos vasaros” stovyklą Šventojoje, širdis tryško džiaugsmu. Ir iš tikrųjų, kai ten nuvažiavau, pasijutau, tarsi būčiau kitame gyvenime – per tas penkias dienas visiškai užsimiršo kasdieniai rūpesčiai, stovykloje vyravo paprastumas, visi vaikai buvo su savom patirtim, kuria vienas su kitu dalinomės. Šioje stovykloje iš vaikų tryško tikras, nuoširdus džiaugsmas, kuris ir apniukusią dieną padarydavo šviesesnę.

Dalyvaudama šioje stovykloje jaučiausi be galo laiminga! Vadovai su visais vaikais bendravo kaip su sau lygiais, neišskyrė neįgalumo, netgi užmiršdavau, jog aš pati esu neįgali, nes tik čia būdamas invalido vežimėlyje, kartu su visais gali šokti sambą ir kitus bajoriškus šokius! Šioje stovykloje sutikau draugių, kuri viena iš jų, beveik to paties likimo mergaitė, sirgusi leukemija, taip pat kovojo dėl galimybės gyventi ir dėl to ištvėrė labai daug skausmo. Kitai mano sutiktai draugei taip pat reikėjo ištverti daug sunkių operacijų, kad galėtų gyventi ir džiaugtis kiekviena diena. Tai Inga Kripaitė iš Vaiko Širdies Asociacijos. Su jomis buvo smagu bendrauti, o draugystę palaikome ir iki šiol. Stovykloje jaučiausi tarsi tarp savų, ir tikrai - “Bajoriška vasara“– tai vienintelė iš visų mano dalyvautų stovyklų, kuri ilgam paliko tokį gražų ir gilų įspūdį. Ačiū Vaiko Širdies Asociacijai, kuri pasiūlė mano šeimai šią stovyklą ir atrado rėmėją – VŠĮ Šv. Pranciškaus onkologinį centrą, padengusį visas šeimos išlaidas šioje stovykloje.