Dabar jau po paskutinės mūsų operacijos praėjo beveik 3 mėnesiai, po pirmos operacijos beveik 4 mėnesiai, o mums tik 7 mėnesiai. Bet kokia vaiko operacija yra siaubingas išgyvenimas tėvams ir artimiesiems. Mes buvome ne išimtis, išgyvenimų buvo daug, ašarų taip pat, nežinomybė lydėjo mus ilgai, bet šiandien tvirtai galime pasakyti, kad privalome būti stiprūs, nes mes labai reikalingi savo vaikams. Po pirmos sūnaus operacijos sekė ilgas laukimo laikas, gyvenome nuo valandos iki valandos ir laukėme pagerėjimo. Mažytis pagerėjimas būdavo didžiausia šventė, šviesa tunelio gale, bet ir po pagerėjimų mes atkrisdavome į pradinę padėtį, taip gyvenome reanimacijoje visą mėnesį: nežinomybėje, skaičiavome laiką, nerimavome, bet visada tikėjome, kad viskas bus gerai, kad mūsų sūnus stiprus, kad būna stebuklų ir mes privalome pasveikti. Aš, mama, privalau būti pati stipriausia, nes aš be galo reikalinga savo mažyliui... Po ilgo laukimo rizikavome daryti antrą operaciją, pavyko, džiaugsmo ašaros, kad gal jau dabar viskas bus gerai. Nenuleidome rankų ir visada tikėjome, kad viskas bus tik gerai, kad sūnus mūsų stiprus, jis pasveiks ir greit bus su mumis kartu. Tikėjimas padėjo, mūsų mažutis, po savaitės buvo sunkios būklės, bet jau jį atidavė man. Nuo tos minutės mes stiprėjome ir viską pradėjome nuo pradžių, mokėmės valgyti, kilnoti rankytes, kojytes, pakelti galvytę, ir mes tai išmokome. Vaikai – jie mūsų varikliai, kurie neleidžia mums sustoti. Labiausiai reikia palaikymo iš artimųjų – jiems esu dėkinga, labiausiai vyrui, kad buvo visuomet šalia. Taip pat labai ačiū daktarams už palaikymą, personalui už stiprybę, kad vis neleido palūžti. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad ir su kokiais sunkumais besusidurtumėme, viskas bus gerai.

Pagarbiai,

Mama Inga