Mūsų istorija įspudinga. Turime 3 metuku Erikutę. Deja ji gimė su širdelės yda. Kai daktarai 3 mėnesių dukrytei suėjus, diagnuozavo tokią siaubingą bėdą, buvome šoke... Gyvenimas nusidažė baisia, juoda spalva. Du kartus lėkėme į Santariškes su viltimi, kad susitvarkys reikalai, o gal ir nereikės operacijos. Deja padėtis blogėjo tiek finansine, tiek ir sveikatos prasme. Vis sirguliuodavome ir kuo toliau, tuo labiau mūsų šeima klimpo į skolas. O prasitęsus krizei, dar trigubai padidėjo bankų, kreditorių, komunalinės ir šiaip skolos. Tad ir galimybės operuotis nesimatė nei iš tolo. Mūsų šeima soc. remiama. Tenka gyventi iš 600lt per mėnesį. Reikalingas būtinai langas, durys, ir šiaip remontas, o ir šalčiai su šilumos mokesčiais čia pat... Geri žmonės kartais duoda drabužių, ar batų, tai taip ir "sukamės". Deja didžiausia dabar baimė , kad per tas skolas neatimtų buto, nes skolos tikrai didelės. Turime ir 10 metų sūnų Roką, kuris labai myli sesutę. O Erikutės tėvelis, taip pat turi širdies ydą ir esame abu bedarbiai. Viena, gera pagyvenusi moteriškė, kartą davė perskaityti straipsnį apie "Vaiko širdies asociacijos" darbus, kuri galėtų padėti. Labai malonios Asociacijos moterys ir Pirmininkė, padėjo morališkai, ir finansiškai. Su Santariškių Vaikų širdies skyriaus daktarais suderino mūsų operacijos konkretų laiką, bei sąlygas. Po operacijos, neturėjome net temperatūros, o trečią dieną jau  žaidėme su tokiais pat likimo nuskriaustais mažyliais... Dabar jaučiamės tvirtai ir gerai. Esame linksmos ir laukiame kada gelėsime pradėti lankyti darželį.

Jei Dievas ir geri žmonės padės, gal po truputį ir ateitis prašviesės. Gal ir darbų atsiras... Esame be galo Asociacijai dėkingi. Viltis visada miršta paskutinė.