Sveiki mielieji, man 20 metų, begalė dalykų prirašyta mano medicininiame išraše: Rosso-Konno operacija, aortos korektacija, mitralinio vožtuvo nesandarumas, skilvelių nesandarumas... Sulaukus 4 metukų, man buvo implantuotas kardiostimuliatorius. Jau 16 metų gyvenu su šiuo aparatu, veikiančiu kiekvieną sekundę (mano širdis nėra pajėgi plakti savarankiškai reikiamu ritmu). Per minėtus 16 metų man buvo atlikta ne viena širdies operacija ir aš puikiai suvokiu, kad operacijos mane neišvengiamai lydės visą likusį gyvenimą. Esu pajėgi daryti viską, ko tik geidžia mano širdis. Na, fiziškai, be abejo su sveikais žmonėmis galinėtis būtų sunkoka, o ir klausimas, ar turėsiu galimybę gimdyti ir pagimdyti sveiką vaikutį šiam stebuklų pilname pasaulyje vis dar kirba neatsakytas. Negatyvus atsakymas – sunku ir beįsivaizduoti, kaip reiktų su tuo susitaikyti, atsižvelgiant į mano požiūrį, kad moteris yra ypatingas sutvėrimas – vienintelė gyvybės nešėja. Visa tai išgyvenus aš privalau suprasti, o gal veikiau, aplinkiniai žmonės privertė į save žiūrėti kaip į žmogų, turinčių didelių rizikos faktorių kiekviename gyvenimo posūkyje. Štai čia ir išryškėjo ryšys tarp psichologinių ir fiziologinių sveikatos problemų. Esu labai kontempliuojanti asmenybė, dėl ko yra sunku sutalpinti viską į vieną laišką. Pasistengsiu būti kiek konkretesnė. Turiu savo istoriją, individualią patirtį nuo pat dienos, kai atėjau į šį pasaulį: ką reiškia būti ties gyvybės ir mirties riba tiesiogine prasme? Aš visuomet kėliau klausimą „Kam pagalbos reikia labiau šiuo atveju – mažiems, augantiems vaikučiams (t.y. man) ar jų tėvams?“. Mes – gimę su širdies ydomis, nežinome, ką reiškia gyventi sveikame kūne, kai, tuo tarpu, tėvams ir artimiesiems, matyt, tenka sunkesnė užduotis – jie susiduria su nelauktu išbandymu, kuris liečia brangiausius jų gyvenimo žmones – jų mažuosius vaikus. Aš mokausi tikėti į Dievą, tikėti stebuklais, tikėti žmonija, žmoniškumu. Atsižvelgiant į tai, kad mūsų sveikatos ydos, su kuriomis ateiname į šį pasaulį, nėra mediciniškai paaiškinamos. Šiuo metu aš esu antro kurso Tarptautinio verslo studentė ir rašau poeziją. Dievinu meną ir filosofiją bei estetiką. Manau, kad tai vis tik tikrasis mano kelias. Manau, kad iš viršaus man buvo atsiųstos dovanos vietoje stiprios sveikatos, siekiant kompensuoti sunkiuosius išbandymus. Minėtos dovanos, tai – galimybė mąstyti, kelti klausimus, siekti to, kas yra aukščiau ir skverbtis gilyn. Esu jausminga asmenybė, jaučiuosi atsakinga už mūsų žmoniją, už mūsų pasaulį. Prieš mėnesį man teko susidurti su panikos atakomis, kas, aš maniau, yra išryškėjusios mano nesveikos širdelės problemos. Buvau nustebinta, sužinojusi, kad šaknys glūdi kažkur giliai mano pasąmonėje. Stebėtina, bet tai – psichologinės problemos, nerimas. Šiuo metu atlieku psichoterapiją, tikėdamasi tapti geresne savo vidinio pasaulio gide. Galbūt viso to priežastis ir yra neatsakyti klausimai, kuriuos miniu šiame tekste. Kodėl rašau Jums? Aš jaučiuosi atsakinga už tas mažas širdeles. Jaučiuosi naudinga, galėdama pasidalinti kažkuo didesniu, turėdama tokią pat patirtį. Nuo dienų, kai buvau dar paauglė, kaskart lankydamasi Santariškių Vaikų Kardiologijos skyriuje ir matydama visus tuos mažus stebuklus, su klausimu, ateisiančiu galbūt kažkada vėlesniame amžiuje „Kodėl?“, aš žinojau, kad ateityje prisidėsiu prie organizacijų, dirbančių su vaikais, einančiais per tą pačią patirtį, kurią kaupiau ir dar vis kaupiu aš. Dar vis bandau atsakyti į klausimą „Ko gi man trūko, kai augau su įgimta širdies yda?“. Žinau, kad rastas atsakymas pagaliau padėtų man suvokti, kuo galiu prisidėti, susiduriant su panašiais sunkumais.

Prisegu keletą nuotraukų iš savo pirmosios fotosesijos. Tai buvo nemažas iššūkis man – turinčiai kompleksų, dėl savo kūno, randais kalbančio savą istoriją. Matyt, man reikėjo, visų pirma, pačiai sau įrodyti, kad, nepaisant visko, esu graži, moteriška, galiu būti seksuali. Čia nenaudotos jokios korekcijos. Taigi, mintyse iškilo ir naujas klausimas: galbūt man reikėtų atrasti savo bendraamžių būrį, turinčių tokią pat patirtį? Nuoširdžiai tikiuosi, kad atrasime būdų susijungti vardan geresnio, šiltesnio, humaniškesnio, saugesnio, apsupto didesnio pasitikėjimo, stebuklingesnio pasaulio, pripildyto meile, bet ne baime. Ypatingai, iš moteriškosios pusės. Man būtų malonu padėti ir/ar pasidalinti savo gyvenimo patirtimi, susiduriant su problemomis, augant su nekasdiene širdies yda.

Pagarbiai, Dominika Peldžiūtė