Žinia, kad ji jau pakeliui pas mus ateina, buvo labai netikėta, bet džiugi. Ji mums buvo Kalėdinė dovana. Džiaugėmės, kad ją turėsime.

Nėštumas praėjo neblogai. Aišku, teko pergyventi tėčio netikėtą mirtį, bet viskas buvo gerai. Visi stebėjo mane, kaip tiksinčią bombą. Gimė ji lengvai ir greitai. Buvo 51 cm ūgio ir 2,770 kg svorio. Gydytoja sakė, kad sveika. Kai sunerimusi dėl jos atpylinėjimų su springimais ir per nosytę, ir per burnytę, nuėjau pas gydytoją, gavau atsakymą, kad tai normalu, taip turi būti. Galvojau: „Na gal taip ir yra.“ Grįžome namo, viskas gerai, jau ir atpylinėjo mažiau. Ramiai laukėm gydytojos vizito. Ji mus aplankė po savaitės. Apžiūrėjusi paklausė: „Ar gimdymo namuose nieko nesakę apie širdies užesį?“ Atsakiau, kad niekas nieko nesakė, liepė atvykti kai sueis mėnesis. Mes taip ir padarėme, nuėjome į polikliniką pasitikrinti. Gydytoja pasakė, kad jai tas ūžėsys nepatinka ir nusiūntė padaryti EKG. Kardiogramą pažiūrėjusi gydytoja sakė, kad ji ne specialistė, bet mato negerumus, būtina kardiologo konsultacija. Kardiologė apžiūrėjusi šnekėjo apie širdies echoskopijos būtinumą ir kardiochirurgo konsultaciją. Bėgo laikas, mergytė atrodė sveika ir niekas nieko neįprasto nepastebėjo. Akvilė gerai valgė, buvo judri, jau bandė sėstis. Echoskopiją atlikęs gydytojas paaiškino, kad per vienas kraujagysles kraujas teka per greitai, per kitas – per lėtai. Vienur yra ovalinė anga, kitur jos nėra. Ir būtina kardiochirurgo konsultacija. Kai paklausiau apie operaciją – gal reiks, gal ne. O pas kardiochirurgą nesakė, kad skubiai, tik kuo greičiau, tuo geriau. Po tokių žodžių, labai laukėme kitos konsultacijos. 

Nuvykus pas kardiochirurgą, užteko man tik Akviliukę nurengti ir gydytojo žodžiai buvo: „Matau, kad čia kažkur yra labai negerai.“ Pakartojus echoskopiją, nusiuntė pas „rimtesnius“ specialistus. Aš likau be žodžių, išgirdusi apie operaciją. Nenorėjau nieko girdėti apie jokias operacijas, juk mano dukrytė dar tokia mažutė, niekam neduosiu jos draskyti. Su tokiomis mintimis nuėjome pas kardiochirurgus. Ir vėl apžiura, tie patys žodžiai: operacija būtina ir skubi. Taip gydytojai kalbėjo tarpusavy, tarsi manęs ten ir nebūtų. Liepė palaukti koridoriuje. Jau dabar ašarų nebesulaukiau, žliumbiau. Vyras klausė, kas yra, ką sakė. Vos  ištariau, kad mūsų Akviliukei, mūsų mažajam angeliukui kažkas blogai ir reiks skubiai operuoti. Ir pasakiau, kad man niekas nepaaiškino, savo vaiko niekam neduosiu. Išėjus gydytojai, paklausiau kodėl guldo, kodėl operuoti, kas yra, kodėl visi tyli, nieko nepaaiškina, kaip susitarę nieko man nesakot. Tada gydytoja paaiškino kaip mokėjo, kad būtų aiškiau. Kad dukrai būtina operacija, kad jos širdutė yra pavargusi ir nusilpusi, kad laukti jau nebegalima ir kad ji gali ir savaitės nebeišgyventi, kad mes atvažiavome pačiu laiku. Būdama palatoje, dėl savo mažylės ligos kaltinau tik save. Galvojau, kad Dievas taip baudžia mane. Tik nesuprantu už ką Akvilė turi taip kentėti. Pabuvusi ligoninėje pamačiau, kad mes ne vienos tokios, mūsų yra daug.

Taip už patarimus ir palaikymą didelis ačiū Daivai ir jos mažylei Teresėlei. Pabendravusi su jom, suėmiau save į rankas ir tariau: „Mes taip pat nepasiduosim ir būsime stiprios!“

Mama Gintarė