Mūsų istorija prasidėjo dar gimdymo namuose... Gydytoja pranešė mums baisią žinią: mūsų dukrytei širdies yda. Sunkiausia iš visų ydų… Žemė slydo iš po kojų… Negalėjau patikėti, kad tai atsitiko man...

Operuoti iš karto buvo neįmanoma. Ji buvo labai silpna ir svėrė tik 2,890 kg… Gydytojai nutarė, kad tris dienas jie kovos už jos gyvybę ir jeigu ji atlaikys, darys operaciją... Pirmą iš trijų etapų. Ir prasidėjo ilgas laukimo periodas. Mes lankydavome mažylę du kartus per dieną, kaip buvo leidžiama reanimacijoje. Naktimis skambindavau kas 3 valandas ir domėjausi kaip mano dukrelės būklė... Gyvenau nuo lankymo iki lankymo. Ir atėjo operacijos diena... 7 val. ryto mes jau laukėme prie reanimacijos... Mums dar kartą leido pamatyti dukrelę ir išvežė ją į operacinę... Sunku nupasakoti ką teko išgyventi per tas 6 val. kol truko operacija. Pykau ant viso pasaulio ir be perstojimo verkiau... Pagaliau paskambinę išgirdome, kad operacija baigėsi laimingai ir mes galime atvažiuoti. Mus pasitiko gyd. Tarutis, papasakojo apie operaciją, kad viskas buvo kaip suplanuota, o toliau jau laikas parodys.. Leido pamatyti dukrelę, nors buvo ir nelankymo metas... Ji gulėjo su atvira krūtinės ląsta. Jai leisdavo daugybę vaistų, o gyvybę palaikė aparatas... Pirma para buvo kritinė... Vis skambinau į reanimaciją ir girdėjau tą patį atsakymą: būklė stabili, kritiška… Tos dienos buvo baisiausios, bijojau užmigti, pašokdavau nuo telefono skambučio. Po truputį, laikui bėgant, jos būklė gerėjo. Mažylė pradėjo valgyti, pati kvėpuoti, reaguodavo į prisilietimus. Po operacijos reanimacijoje išbuvome 10 dienų.

Dabar esam po 2 operacijų ir zondavimo, laukiam trečios operacijos. Mūsų širdukai stiprūs, jiems viskas bus gerai!