Širdis – tai raumeninis, netaisyklingo kūgio formos, daugmaž kumščio dydžio ertminis organas, gulintis ant diafragmos ir užimantis didžiąją tarpuplaučio dalį: du trečdaliai guli kairėje, o vienas trečdalis – dešinėje nuo vidurinės krūtinkaulio linijos (dažnai klaidingai galvojama, kad širdis yra kairėje krūtinės ląstos pusėje). Širdis vidutiniškai sveria 250 – 350g (moters mažiau nei vyro). Širdies masė itin priklauso nuo žmogaus fizinės būklės, aktyvumo, veiklos pobūdžio.

Platesnis širdies galas, vadinamasis pagrindas, nukreiptas atgal ir į viršų, o smailesnis – viršūnė – atsukta žemyn, į kairę ir priekį. Lieknų žmonių širdies viršūnės trinksnis gerai matosi krūtinės ląstos paviršiuje. Viršutinė širdies riba (pagrindas) daugmaž sutampa su linija, išvesta per šonkaulių III poros kremzlių prisitvirtinimo prie krūtinkaulio vietą. Iš širdies pagrindo prasideda 6 stambios kraujagyslės, kuriomis atiteka arba išteka iš širdies kraujas. Dešinioji riba eina 2 – 3 cm į dešinę nuo dešiniojo krūtinkaulio krašto, o kairioji leidžiasi žemyn nuo III šonkaulio iki širdies viršūnės. Širdies padėtis itin priklauso nuo žmogaus amžiaus (vaiko – aukščiau, senyvo – žemiau) ir kūno sudėjimo (kresno – aukščiau, liekno – žemiau).
Žmogaus širdis susideda iš 4 kamerų: dviejų skilvelių ir virš jų – dviejų prieširdžių. Širdies pertvara dalija širdį į kairiąją (arterinę) ir dešiniąją (veninę) puses. Dešinysis skilvelis – tai abiejų tuščiųjų venų įtekėjimo vieta (jos čia iš viso organizmo atneša veninį kraują), o į kairįjį atsiveria 4 plautinės venos, kuriomis teka deguonimi įsotintas (arterinis) iš plaučių. Dešinįjį skilvelį nuo prieširdžio skiria anga, kurios kraštuose tvirtinasi triburis vožtuvas, kairįjį skilvelį nuo prieširdžio atskiria dviburis vožtuvas. Iš dešiniojo skilvelio išeina plautinis kamienas, kuris nuneša veninį kraują į plaučius.
Širdies siena susideda iš trijų sluoksnių: išorinio serozinio – epikardo, viduriniojo raumeninio – miokardo, vidinio – endokardo. Prieširdžių ir skilvelių miokardas gali susitraukti skyrium, nes šios dvi raumens dalys atskiros. Plonesnis prieširdžių miokardas susideda iš paviršinio – bendro abiem prieširdžiams ir giliojo – atskiro sluoksnio. Skilvelių miokardas storesnis: paviršinis sluoksnis bendras abiem, vidurinis ir gilusis – atskiri kiekvienam skilveliui, jų skaidulų kryptis skiriasi, jos kryžiuojasi. Kairysis skilvelis skirtas kraujui išmesti per aortą į visą kūną (didįjį kraujotakos ratą), dėl to jo siena storesnė (10 – 15 mm), o dešinysis skilvelis susitraukdamas stumia kraują į plaučius (mažąjį kraujotakos ratą), todėl ir jo siena plonesnė (5 – 10 mm). Beje, kairiojo skilvelio ertmė mažesnė nei dešiniojo.
Širdį maitina dešinioji ir kairioji vainikinės arterijos, kurios atsišakoja nuo aortos pradžios, lyg vainikai apsupa širdies sienas, išsiraizgo įvairiose širdies struktūrose. Dažniausiai vyrauja dešinioji vainikinė arterija. Ji apsupa dešiniąją širdies pusę ir pereina į jos užpakalinę sritį, kur atskyla užpakalinė tarpskilvelinė šaka. Nuo kairiosios vainikinės arterijos atskyla priekinė tarpskilvelinė ir apsukinė šakos.

Širdies vožtuvai

Dešiniosios prieširdinės skilvelio angos kraštuose tvirtinasi triburis vožtuvas, susidedantis iš priekinės, užpakalinės ir pertvarinės burės. Laisvieji burių kraštai per sausgyslinius siūlus siejasi su trimis speniniais raumenimis, įaugusiais į dešiniojo skilvelio sieną. Tokia “konstrukcija” neleidžia burėms atsilenkti į dešiniojo prieširdžio ertmę.
Kairiosios preiširdinės skilvelio angos kraštuose tvirtinasi dviburis vožtuvas, susidedantis iš priekinės ir užpakalinės burių, kurios per sausgyslinius siūlus jungiasi su atitinkamais kairiojo skilvelio speniniais raumenimis. Kai kraujas iš prieširdžių stumiamas į skilvelius, kurio srovė “slegia” bures iš viršaus, lyg prispaudžia jas prie skilvelių sienų, ir anga praplatėja. Jeigu susitraukia skilveliai, atgalinė kraujo srovė išplečia bures, jų kraštai susiglaudžia ir nepraleidžia kraujo atgal į prieširdžius.
Dešiniajame skilvelyje esantis plautinio kamieno angos vožtuvas susideda iš 3 pusmėnulinių vožtuvėlių (priekinio, dešiniojo ir kairiojo), panašių į kišenes, atviras į plautinio kamieno pusę. Kairiojo skilvelio aortos angoje esantis vožtuvas susideda iš užpakalinio, priekinio ir dešiniojo pusmėnulių vožtuvėlių, atvirų į aortos pusę. Kiekvieno pusmėnulio, vožtuvėlio viduryje esti po sustorėjimą (mazgelį), lemiantį sandaresnį angų užsidarymą. Jeigu kraujas stumiamas iš širdies į stambiąsias kraujagysles, kraujo srovė vožtuvėlius “priploja” prie kraujagyslių sienelių, ir angos atsiveria. Kai kraujas atsitrenkia į vožtuvus, norėdamas grįžti atgal į širdį, jie išsipučia ir susiglaudžia, uždarydami praėjimą į širdį. Pažeidus įvairius vožtuvus, kraujo srovė gali grįžti atgal į skilvelius arba prieširdžius, tuomet širdies darbas pasunkėja. Jeigu angos susiaurėja, tam tikri širdies skyriai sunkiau išstumia kraują (širdis gali išsiplėsti, nusilpti).
Širdies veikla

Pro širdį kraujas teka dėl spaudimų skirtumo. Širdis susitraukia, kai spaudimas skilveliuose viršija spaudimą aortoje ir plautiniame kamiene: ji vis labiau prisipildo krauju ir “pertemptos’’ širdies sienos pradeda trauktis, tuomet kraujas išstumiamas į stambiąsias kraujagysles.
Širdis dirba lyg siurblys, jos veikla cikliška: po susitraukimo ( sistolės) seka atsipalaidavimas (diastolė). Iš pradžių susitraukia prieširdžiai ( tai vidutiniškai trunka apie 0,1s) ir išstumia kraują į skilvelius. Po to jie atsipalaiduoja (esti jų diastolė), o susitraukia skilveliai (tai vidutiniškai užtrunka 0,3s). Tuo metu prieširdžiai esti atsipalaidavę. Pasibaigus skilvelių sistolei, prieširdžiai ir skilveliai dar ilsisi kartu (visos širdies pauzė vidutiniškai trunka apie 0,4s). Po to susitraukia prieširdžiai, o skilveliai dar ilsisi (0,1s). Taigi skilveliai ilsisi 0,5s, o susitraukia per 0,3s, prieširdžiai susitraukia per 0,1s, o ilsisi 0,7s; visas širdies darbo ciklas užtrunka 0,8s. Vadinasi, per minutę širdis vidutiniškai susitraukia (plaka) 60-80 kartų. Sveiko žmogaus diastolė visada esti ilgesnė nei sistolė, todėl širdis ilsisi ilgiau. Širdies susitraukimų dažnis priklauso nuo sistolės ir diastolės trukmės. Padažnėjus širdies susitraukimams, dažniausiai sutrumpėja diastolė, dėl to širdis ilsisi trumpiau ir greičiau pavargsta. Jeigu širdis susitraukia rečiau, tai diastolė esti ilgesnė.

Širdies laidžioji sistema

Širdis susitraukia automatiškai, kylant impulsams tam tikrose širdies skaidulose, vadinamose širdies laidžiąja sistema. Šios skaidulos esti šviesesnės, nes jose daugiau sarkoplazmos. Impulsas, skatinantis prieširdžius susitraukti, kyla antiniame (sinusiniame) prieširdžio mazge, kuris esti dešiniajame prieširdyje šalia viršutinės tuščiosios venos angos ir dešiniosios ausytės. Iš šio mazgo impulsai perduodami į kitą – prieširdinį skilvelių mazgą dešiniojo prieširdžio sienoje šalia triburio vožtuvo pertvarinės burės.
Šis mazgas reguliuoja skilvelių susitraukimus. Nuo jo žemyn nutįsta vadinamasis Hiso pluoštelis, kuris ties raumeninės skilvelių pertvaros pradžia dalijasi į dvi kojytes (dešiniąją ir kairiąją), išsišakojančias skilvelių miokarde. Tuomet impulsas kyla skilveliuose, ir jie susitraukia. Pažeidus kurią nors laidžiosios sistemos vietą, sutrinka širdies susitraukimų dažnis ir stiprumas (pvz., sulėtėja ritmas, tai – bradikardija). Kartais pasitaiko papildomų didžiosios sistemos skaidulų, kurios gali skatinti papildomus širdies susitraukimus. Tuomet širdis plaka daug dažniau (atsiranda tachikardija).
Kartu su laidžiosios sistemos skaidulomis keliauja ir širdies nervinės skaidulos, kurios gali keisti širdies susitraukimų pobūdį: parasimpatinės skaidulos, kurios čia atkeliauja su klajokliu nervu, slopina, o simpatinės, atėjusios iš viršutinių simpatinio kamieno mazgų – skatina širdies susitraukimus. Širdies ritmas priklauso nuo organizmo deguonies poreikių, bendros sveikatos būklės, emocijų, - į visa tai reaguoja vegetacinė nervų sistema, keisdama širdies darbą. Pavyzdžiui, jeigu padidėja kraujo spaudimas, prosoreceptoriai, esantys miego antyje, siunčia impulsus į širdį slopinančius centrus pailgosiose smegenyse. Iš jų per klajoklį nervą atsklinda širdies susitraukimus retinantys ir silpninantys impulsai, dėl to kraujospūdis – taip pat mažėja.